Vaikštinėju miške. Pro medžius pastebiu artėjantį juodą šunį. Įžiūriu antaklį – kažkur turėtų būti šeimininkas. Pastebėjęs mane, šuo sustoja. Abu tylomis sustingę kelias akimirkas žiūrime vienas į kitą. Anas pirmasis nutraukia žvilgsnį ir ristele nubėga toliau. O šeimininkas taip ir nepasirodo. Šiek tiek papriekaištauju sau – reikėjo ne stovėti kaip įkastam, o pamėgint pakalbinti, prieiti arčiau, gal keturkojis turėjo ką nors ant antkaklio, šeimininkų adresą, ar pan. Bent vardą, vis įdomesnis susitikimas būtų.

Tuomet šiek tiek nustebau dėl to priekaišto sau už sprendimą pastovėti tyliai niekaip nesureaguojant – juk tuo metu nežinojau, kad šuo laksto be šeimininko. Psichologiškais terminais kalbant, įvyko kažkas panašaus į pavėluotos nuomonės šališkumą (hindsight bias).

Susimąsčiau – juk man dažnai taip būna. Padarau kokią nors, atrodo, visiškai logišką išvadą ar sprendimą (nėra šeimininko > pažiūrėti, ar antkaklis neturi adreso), ir tik po to, pamatęs visą paveikslą, pastebiu prieštaravimų (pamatęs šunį dar nežinojau, kad šalia nėra šeimininko). Dažnai tie prieštaravimai būna pačiam sau.

Ir ne man vienam – prisiminiau ne vieną savo klientą (dirbu priklausomybės ligų centre), kuris(-i) geba pateikti daugybę logiškų, racionalių paaiškinimų savo akivaizdžiai (pašaliniam stebėtojui) nesveikam elgesiui ir jais nuoširdžiai tikėti. Tai ypač būdinga racionalų protą vertinantiems žmonėms. Kontrargumentuodami atskirus teiginius, tokie žmonės greitai suranda išvedžiojimų ir, rodos, logiškų argumentų, kurie pagrindžia jų įsivaizduojamą tiesą. O net ir turėdami argumentų už sveiką elgesį, jie lengvai save įtikina sumažėjus budrumui – „Ir kodėl gi karštą vasaros dieną neturėčiau sau leisti išgerti bokalo alaus? Juk tik vieną, plius tiek laiko negeriu. Išgersiu vieną ir viskas“.

Būna, pavyksta parodyti visą paveikslą iš šalies ir žmogus pamato, kad pats sau prieštarauja. Bet tas nėra lengva – menkai įsisąmoninti poreikiai ir emocijos puikiai veikia paleisdami gerai išvystytus saviapgaulės mechanizmus. Žmogui atrodo, kad daro sau gera, bet iš tikrųjų nuo kažko bėga.

Pats kažkada labai vertinau protą ir nuvertinau jausmus. Tačiau su kiekviena diena vis labiau įsitikinau, kad protas išduria gal net dažniau nei jausmai.