Senovėje viskas buvo aišku: Įkvėpimas atsiranda, nes jį įkvėpia Mūza (ar kita dieviška būtybė). Tie, kurių toks įkvėpimo paaiškinimas netenkino, turėjo kaip reikiant palaukti. Labai ilgai mokslininkai net nelietė šios srities, daugiausiai dėl persidengimo su kitomis, lengviau apibrėžiamomis sąvokomis. Tik XXI amžiuje mokslininkai rimčiau atkreipė dėmesį į įkvėpimą ir šiame straipsnyje jus supažindinsiu su tuo, ką jie atrado. Aptarsiu tokius klausimus kaip:

• Kas yra ir kas nėra įkvėpimas?
• Kaip jį patirti dažniau?
• Kiek tiesus buvo T. A. Edisonas, teikdamas, jog „genijus – procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito?“
• Kaip geriausiai išnaudoti įkvėpimo galią siekiant savo tikslų?

Kas yra įkvėpimas?

„Įkvėpimas“ yra klastinga sąvoka. Visi ją naudoja, visi supranta, bet, kai sumanai panagrinėti ją giliau, įklimpsti į susijusių, bet kažkiek skirtingų reikšmių pelkę. Laimei, man pačiam ilgai šioje pelkėje ilgai neteko braidyti. Nors mokslininkai labai ilgai nedrįso į ją įžengti, T. M. Trash ir A. J. Elliot 2003 metais^[1]Trash, T. M., & Elliot, A. J. (2003). Inspiration as a psychological construct. Journal of Personality and Social Psychology, 84(4), 871-889 pradėjo rimtą ekspedicijų seriją, kurios dėka šiandien turime gan tvirtą mokslinį pagrindą įkvėpimui nagrinėti. Tad pažvelkim, ką mokslas gali pasakyti apie šį konstruktą.

Šiuo metu mokslininkai įkvėpimą apibrėžia taip:

„Įkvėpimas – tai motyvacijos būsena, verčianti individus įgyvendinti idėjas“^[2]Oleynick, V. C., Thrash, T. M., LeFew, M. C., Moldovan, E. G., & Kieffaber, P. D. (2014). The scientific study of inspiration in the creative process: challenges and opportunities. Frontiers in Human Neuroscience, 8, 436.

Tad mokslininkai supranta įkvėpimą kaip jėgą, stumiančią idėjos realizavimo link. Tačiau kaip atskirti įkvėpimo jėgą nuo motyvacijos, tarkim, įgyvendinti staiga kilusią idėją atsigerti kolos? Čia vis dar įkvėpimas ar paprasčiausias saldžių gėrimų troškulys? Pasak mokslininkų, įkvėpimas turėtų apimti tris esmines savybes, kurios jį išskiria iš kitų motyvų gausos:^[3]Trash, T. M., & Elliot, A. J. (2003). Inspiration as a psychological construct. Journal of Personality and Social Psychology, 84(4), 871-889

• Įkvėpimas yra sukeliamas kokio nors žmogaus, objekto, idėjos ar meno kūrinio. Jis nėra inicijuojamas savavališkai. Kitaip tariant, paprastai nepavyksta pačiam „įsikvėpti“, dažniau įkvėpimas ateina netikėtai ir atrodo, jog jis ateina iš išorės.
• Įkvėpimo metu asmuo suvokia naujas galimybes, kurios peržengia įprastus ar kasdieniškus rūpesčius. Šis suvokimas paprastai būna ryškus, kartais apibūdinimas tokiais žodžiais kaip įžvalga ar nušvitimas.
• Įkvėptas asmuo išgyvena siekimo motyvaciją (angl. approach motivation), kuri skatina individą įgyvendinti kilusią idėją ar viziją.

Taigi, pagal tokį apibrėžimą įkvėpimu galėčiau pavadinti norą, skatinantį įgyvendinti revoliucinę ledų recepto idėją, netikėtai kilusią man žvilgtelėjus į ledų reklamą. O troškimas įgyti reklamos žvaigždės formas? Arba entuziazmas draugams patvirtinus, kad mano revoliucinis receptas skamba puikiai? Įkvėpimas ar ne? Pasirodo, yra procesų, panašių į įkvėpimą, tačiau turinčių svarbių skirtumų, kuriuos vertėtų apžvelgti.

Kas nėra įkvėpimas?

Kartais žmonės (taip pat ir aš) šnekamojoje kalboje įkvėpimu vadina tai, ką šios srities tyrinėtojai vadina pozityviu afektu (angl. positive affect). Tai yra kažkas panašaus į tiesiog gerą nuotaiką. Pavyzdžiui, jei sportuojantį žmogų pagirsime už matomus rezultatus, ko gero, jo motyvacija sportuoti kils. Visgi tokiam pakilimui labiau tinka pozityvaus afekto etiketė nei įkvėpimo. Pasak Trash ir Eliot (2004)^[4]Trash, T. M., & Elliot, A. J. (2004). Inspiration: core characteristics, component processses, antecedents, and function. Journal of Personality and Social Psychology, 87(6), 957-973., nors abu reiškiniai motyvuoja kažko siekti, iš esmės jie skiriasi, nes:

1. Pozityvus afektas labiau susijęs su baziniais žmogaus poreikiais (pvz., maistas, pinigai, bendravimas), o įkvėpimas – su aukštesniaisiais poreikiais, tokiais kaip kūrybingumas, dvasingumas.
2. Pozityvus afektas paprastai signalizuoja artėjimą prie savo tikslų, o įkvėpimas – susidūrimą su kažkuo nauju, svarbesniu nei kasdieniai rūpesčiai, jo pradžią paprastai žymi įžvalga, nušvitimo jausmas.

Kita vertus, realybėje įkvėpimas su pozityviu afektu labai susijęs. Tyrimai rodo, kad įkvėpimas sukelia pozityvų afektą^[5]Trash, T. M., Elliot, A. J., Maruskin, L. A., Cassidy, S. E. (2010). Inspiration and the promotion of well-being: tests of causality and mediation. Journal of Personality and Social Psychology, 98(3), 488-506.. Kitaip tariant, jei pajausi įkvėpimą, tai kartu patirsi ir gerą nuotaiką, entuziazmą, kuris dar labiau skatins įgyvendinti į galvą šovusią idėją. Jei kyla vienas, paprastai kyla ir kitas.

Kartu ne vien įkvėpimas ir pozityvus afektas gali būti motyvacijos šaltinis. Juk nesėkmės, kritika, nepasitenkinimas dabartiniais savo pasiekimais kartais verčia su nauja jėga irtis link savo tikslų. Tada kartais sakome – jaučiuosi įkvėptas pokyčiams. Dažnai priklausomi žmonės iš tikrųjų pradeda norėti gydytis tik tada, kai pasiekia savo dugną, kaip jį supranta – atsidūrimas gatvėje, artimųjų atstūmimas, buvimas netoli mirties, svarbiausių savo vertybių paminimas. Motyvacija yra ne vien „traukiantys“ veiksniai, bet ir „stumiantys“.

Tačiau įkvėpimas pagal anksčiau minėtą apibrėžimą turėtų apimti visus tris bruožus: sukeliamas kažkieno, peržengia įprastinius poreikius, motyvuoja įgyvendinti idėją. Įkvėpimas nėra tik motyvacija. Tai įžvalga, peržengianti kasdienius rūpesčius + motyvacija.

Kaip įkvėpimą patirti dažniau?

Ko gero visi galėtume prisiminti atvejį, kuomet buvome įkvėpti ką nors daryti. Entuziazmas, energijos proveržis, gera nuotaika, tikėjimas savo jėgomis – argi nebūtų smagų patirti tą dažniau? Bet ar tai įmanoma, ir, jei įmanoma, kaip to pasiekti?

Trumpam grįžkime prie vienos iš esminių įkvėpimo savybių. Įkvėpimas yra sukeliamas kokio nors žmogaus, objekto ar meno kūrinio. Paprastai jis įvyksta staiga ir netikėtai. Kitaip tariant, įkvėpimas neįvyks vien dėl to, kad mes jo norime. Kita vertus, galime pažvelgti į tai, kokie žmonės patiria įkvėpimą dažniau ir kokie šaltiniai dažniausiai vadinami įkvėpiančiais. Kitaip tariant, kas didina tikimybę, kad įkvėpimas įvyks.

Asmens savybės

Tyrimai rodo, kad asmenys, turintys didesnę tikimybę būti įkvėpti, pasižymi dviem savybėmis. Pirma, tokie individai yra atviresni patyrimui^[6]Thrash, T. M., Moldovan, E. G., Oleynick, V. C., & Maruskin, L. A. (2014). The psychology of inspiration. Social and Personality Psychology Compass, 8(9), 495-510.. Atvirumas patyrimui yra vienas iš didžiojo penketo asmenybės bruožų, ir jis gali būti apibūdinamas lakia vaizduote, estetiniu jautrumu, dėmesio skyrimu vidiniams išgyvenimams, intelektualių žinių troškimu, domėjimusi vidiniu ir išoriniu pasauliu^[7]Bukšnytė-Marmienė, L., Kovalčikienė, K. ir Ciūnytė, A. (2012). Didžiojo penketo asmenybės bruožų ir kognityvinio stiliaus sąsajos. Tarptautinis psichilogijos žurnalas: Biopsichosocialinis požiūris, 10, 125-143..

Antra, dažniau įkvėpimą patiriantys asmenys paprastai pasižymi didesniu į siekimą orientuotu temperamentu (angl. approach temperament). Į siekimą orientuoti individai yra jautresni galimam teigiamam atpildui įgyvendinus tikslą, todėl dažniau bei aktyviau jo siekia, labiau juo džiaugiasi^[8]Trash, T. M., & Elliot, A. J. (2004). Inspiration: core characteristics, component processses, antecedents, and function. Journal of Personality and Social Psychology, 87(6), 957-973.. Siekimo temperamentas labiausiai susijęs su jėga, stumiančia idėjos įgyvendinimo link. O atvirumas patyrimui labiau susijęs su tikimybe, kad žmogus patirs įžvalgą, nušvitimo jausmą. Tad šie bruožai atlieka skirtingą funkciją.

Tačiau ką daryti, jei nesi atviras patyrimui, nesi orientuotas į pasiekimus, bet nori padidinti įkvėpimo tikimybę? Išeitis – elgtis taip, kaip elgiasi individai, kurie turi stipriai išreikštus minėtus bruožus. Skirk daugiau dėmesio naujų potyrių paieškoms, pakeisk aplinką, būk atviras naujovėms, menui, idėjoms. Būk atviras patyrimui. Išsikelk tikslus ir juos sau primink. Turėk savo idėją sau prieš nosį. Taip priminsi sau, ko ir kodėl sieki, tad palaikysi savo motyvaciją.

Kol kas nesu aptikęs tyrimų, įrodančių, kad tokia strategija tikrai veikia su atvirumu patyrimui ir į siekimą orientuotų temperamentu, tačiau skaičiau kelis tyrimus, kuomet taktika „elkis taip, kaip elgiasi x, gausi tai, ką gauna x“ suveikė geriau nei įsivaizdavau su kitu didžiojo penketo bruožu – ekstraversija. Tyrimai rodo, kad ekstravertai būna laimingesni dažniau nei introvertai. Tačiau tiek vieni, tiek kiti būna geresnės nuotaikos, kai elgiasi kaip ekstravertai: yra aktyvūs, kalbūs, energingi, ieškantys nuotykių, drąsūs^[9]Smillie, L. (2013). Why does it feel good to act like an extravert? Social and Personality Psychology Compass, 7, 878–887.^[10]Fleeson, W., Malanos, A. B., & Achille, N. M. (2002). An intraindividual process approach to the relationship between extraversion and positive affect: Is acting extraverted as “good” as being extraverted? Journal of Personality and Social Psychology, 83, 1409–1422. (tiesa, introvertams tai gali kainuoti daugiau energijos ir autentiškumo jausmo nei ekstravertams). Taigi, jei nori būti įkvėptas kaip menininkas – elkis kaip menininkas!

Įkvėpimo šaltinio savybės

Žinoma, svarbi ne tik asmenybė, bet ir įkvėpimo šaltinio savybės. Kas įkvėpia vieną žmogų, nebūtinai įkvėps kitą. Visgi yra dalykų, kurie įkvėpia daugiau žmonių nei kiti.

Paprastai tokie įkvėpimo šaltiniai (žmonės, citatos, kūriniai, idėjos) pasižymi tuo, kad vaizdžiai parodo naujas galimybes, sprendimus tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, ruošdamas šį straipsnį atradau, kad yra toks internetinis reiškinys kaip įkvėpimo pornografija (angl. inspiration porn). Įkvėpimo pornografija paprastai vadinamas paveiksliukas, kuriame pavaizduotas žmogus su aiškiai matoma negalia, demonstruojantis išskirtinius sporto, muzikinius ar kitokius gebėjimus, kartu su tokiais užrašais kaip „prieš pasitraukdamas, pabandyk“ arba
„tavo pasiteisinimas – nesąmonė“^[11]Grue, J. (2016). The problem with inspiration porn: a tentative definition and a provisional critique, Disability & Society, 31(6), 838-849. Maždaug suprask – jei asmuo su rimtais apribojimais gali tiek pasiekti, pagalvok, ką gali pasiekti tu. Nors įkvėpimo pornografija intensyviai kritikuojama dėl politinio korektiškumo stokos ^[12]Darrow, A. A., & Hairston, M. (2016). Inspiration porn: a qualitative analysis of comments on musicians with disabilities found on international YouTube posts. In Belgrave, M. (Ed), Proceedings of the 21^st international seminar of the ISME commission on special music education and music therapy. (pp. 49-57).^[13]Grue, J. (2016). The problem with inspiration porn: a tentative definition and a provisional critique, Disability & Society, 31(6), 838-849, kartu ji parodo, kaip motyvuojančiai gali veikti gyvenimo pavyzdžiai, kurie priverčia mus kitu kampu pažvelgti į mūsų galimybes.

Įkvėpimo pornografija

Taigi, siekiant įkvėpimo kokioje nors man svarbioje srityje, būtų logiška žvalgytis tos srities ekspertų (arba, tarkim, meno šedevrų, kalbant apie kūrybą). Tiesa, tokia strategija turi savo pavojų. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad kūrybiškų sprendimų nagrinėjimas gali sukelti fiksaciją, o ne įkvėpimą^[14]Cardosa, C., & Badke-Schaub, P. (2011). Fixation or inspiration: Creative problem solving in design. The Journal of Creative Behavior, 45, 77–82., o sėkmingų karjerą padariusių asmenų pristatymas studentėms gali sukelti nusivylimą savimi vietoje įkvėpimo^[15]Lockwood, P., & Kunda, Z. (1997). Superstars and me: Predicting the impact of role models on the self. Journal of Personality and Social Psychology, 73, 91–103.. Panašiai socialiniai tinklai gali įkvėpti sukeldami „gerąjį“ pavydą, kuomet nori pakilti iki objekto, kuriam pavydi, lygio, tačiau gali ir smukdyti, kuomet sukelia „blogąjį“ pavydą (norisi, kad objektas nusmuktų iki mano lygio), gėdą arba savęs lyginimą su kitais, vedantį prie nusivylimo^[16]Meier, A., & Schafer, S. (2018). The positive side of social comparison on social network sites: how envy can drive inspiration on Instagram. Cyberpsychology, Behavior, and Social Networking, 21(7)..

Tad siekiant padidinti įkvėpimo tikimybę, galima elgtis taip, kaip elgiasi atviri patyrimui ir į siekimą orientuoti žmonės, bei sąmoningai susidurti su įkvėpiančiais žmonėmis, idėjomis ar kūryba. Bet ar tikrai įkvėpimas yra toks siektinas dalykas, kad reikėtų save prievarta stumti link jo? Toliau pažiūrėsime, kiek iš tikrųjų svarbus įkvėpimas einant rezultatų link.

1 procentas įkvėpimo, 99 procentai prakaito?

„Nėra nė vieno mano išradimo, kuris būtų atsitiktinumas. Kai nusprendžiu, kad rezultatas vertas pastangų, žengiu link jo ir atlieku bandymus vieną po kito, kol jį pasiekiu. Tai iš esmės yra vienas procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito“ – Thomas Alva Edison

Iš pirmo žvilgsnio, sunku ginčytis su Tomu Edisonu. Daugelis įkvėpiančių kūrinių, įkvėpiančių žmonių yra titaniškų pastangų, tikėjimo ir atkaklumo rezultatas. Visgi tyrimai rodo, kad ne viskas taip paprasta.

Visų pirma, įkvėpimas su pastangomis yra stipriai susiję. Kitaip tariant, labiau įkvėpti asmenys įdeda daugiau pastangų siekdami rezultato^[17]Thrash, T. M., Maruskin, L. A., Cassidy, S. E., Fryer, J. W., & Ryan, R. M. (2010). Mediating between the muse and the masses: Inspiration and the actualization of creative ideas. Journal of Personality and Social Psychology, 98, 469–487.. Be to, kuo daugiau pastangų, tuo daugiau progreso, kuris toliau kursto įkvėpimo jausmą. Todėl dažnu atveju be to vieno procento įkvėpimo neatsirastų ir likusių 99 procentų pastangų pavidalu.

Antra, įkvėpimas bei įdėtos pastangos turi skirtingus įnašus į galutinį rezultatą. Įkvėpimo jausmas geriau prognozuoja galutinio produkto kūrybiškumą, o pastangos geriau prognozuoja techninio idėjos išpildymo kokybę^[18]Thrash, T. M., Maruskin, L. A., Cassidy, S. E., Fryer, J. W., & Ryan, R. M. (2010). Mediating between the muse and the masses: Inspiration and the actualization of creative ideas. Journal of Personality and Social Psychology, 98, 469–487.. Todėl tiek įkvėpimas, tiek pastangos turi savo vertę.

Žinoma, Edisonas puikiai primena visiems, kad užmigti ant laurų sulaukus įkvėpimo neverta. Idėjos išpildymas paprastai reikalauja daug darbo. Kartu norėtųsi tikėti, kad pastangos, kurių kontrolė priklauso tik nuo mūsų pačių, yra žymiai reikšmingesnės rezultatui nei įkvėpimas, kurį sunku sukelti savo paties pastangomis. Ir visgi nusišypsojus laimei dirbti su įkvėpimu, pastangos tampa lengvesnės. Norime to ar ne, sunku ginčytis su įkvėpimo galia.

Kartu stiprus įkvėpimo ir pastangų ryšys duoda užuominą apie strategiją, kurią daugelis žinome, bet pamirštame. Jeigu sėdėsime laukdami įkvėpimo, jis gali taip ir neateiti, o mes liksime nieko nenuveikę. Tačiau pradėjus dirbti be įkvėpimo, žiūrėk, dažnai jis ateina pats. Staiga atrandame, kad norimas rezultatas nėra taip sunkiai pasiekiamas, kaip mums atrodė. Atsiradęs progresas sužadina visą tą siekimo motyvaciją, kuri traukia į priekį. Protas, pradėto darbo dėka gaudamas naujos medžiagos, pradeda sudurti galą su galu. Jau ateina viena kita įžvalga, idėja. Neužilgo pastebime – štai ir mūsų taip ilgai lauktas įkvėpimas. Jei Mūza neišeina iš pelkės mūsų aplankyti, į pelkę galime nueiti patys.

Kaip geriausiai išnaudoti įkvėpimą siekiant savo tikslų?

Trumpai aptarę pagrindinius mokslo atradimus apie įkvėpimą, galime aptarti, kokių praktinių strategijų galime imtis savo asmeniniame gyvenime ir kūryboje.

Įkvėpimui yra mažai vietos prote, kuriame sukasi tos pačios idėjos, įpročiai, potyriai, mintys. Geriausias vaistas yra didesnis atvirumas patyrimui. Pakeisk rutiną. Keliauk. Išbandyk kažką naujo. Tuos pačius dalykus daryk kitaip. Arba daryk tuos pačius dalykus taip pat, bet pažiūrėk į juos kitu kampu. Bendrauk su kuo įvairesnėmis asmenybėmis. Pabandyk suprasti nuomones, kitokias nei tavo. Skaityk knygas. Grožėkis gamta, menu, muzika. Su atvirumu įsileisk šviežias idėjas į savo protą. Galbūt jos, susijungusios su senomis idėjomis, išaugs į įžvalgą, kuri uždegs motyvacijos ugnį naujam asmeniniam projektui ar kūriniui.

Taip pat įkvėpimas greitai užges, jei nekūrensi įsižiebusio motyvacijos laužo. Manoma, kad evoliuciniu požiūriu įkvėpimas žmogui reikalingas tam, kad greitai įgyvendintume idėjas, kol jos nedingo mums iš akių^[19]Thrash, T. M., Moldovan, E. G., Oleynick, V. C., & Maruskin, L. A. (2014). The psychology of inspiration. Social and Personality Psychology Compass, 8(9), 495-510.. Taigi, kalk geležį, kol karšta. Jei idėjos išpildymą atidėsi pirmadieniui, atėjus laikui pradėti darbus, laužas gali būti užgesęs.

Aišku, įkvėpimas įkvėpimui nelygus. Tai gali būti mažas degtukas, pavyzdžiui, motyvuojanti citata internete. Tačiau gali būti ir atominė bomba, kaip visiškai nauja gyvenimo perspektyva atsidūrus per plauką nuo mirties.

Nors įkvėpimas yra sudėtingesnis reiškinys nei paprasta emocija^[20]Thrash, T. M., Moldovan, E. G., Oleynick, V. C., & Maruskin, L. A. (2014). The psychology of inspiration. Social and Personality Psychology Compass, 8(9), 495-510., dėsniai, galiojantys emocijoms, galioja ir įkvėpimui. Kuo svarbesnius poreikius bei vertybes paliečia situacija, tuo stipresnė emocija ir tuo ilgiau ji trunka^[21]Verduyn, P., Delvaux, E., Van Coillie, H., Tuerlinckx, F., & Van Mechelen, I. (2009). Predicting the duration of emotional experience: Two experience sampling studies. Emotion, 9, 83–91.. Tačiau net ir didžiausias laužas be papildomų malkų galiausiai užgęsta.

Iš dalies pats įkvėpimas skatina to laužo kurstymą – tokia jo funkcija. Jis padeda sutelkti dėmesį ties kilusia idėja, suteikia energijos prie jos dirbti, pakelia nuotaiką. Taip protas ištisai susiduria su įkvėpiančiomis idėjomis ir progresu, kurie palaiko įkvėpimo jėgą. Įkvėpimas pritraukia tolimesnį įkvėpimą. Aišku, toks užburtas ratas paprastai netrunka amžinai.

Todėl, norint išlaikyti įkvėpimo sukeltą motyvaciją, teks įmesti malkų ir pačiam. Dažnai žmonės arba pamiršta tą padaryti, arba nežino, kad tą reikia daryti, norint, kad tas laužas neužgestų. Neužtenka perskaityti asmenybės tobulėjimo knygą, nueiti į kokį seminarą, palinksėti galva ir pamąstyti „kaip čia teisingai viską sako!“ Be realių veiksmų, elgesio ar įpročių pokyčių kilęs įkvėpimas ar kitos rūšies motyvacija praeis, kad ir kokia stipri tuo momentu bebūtų. Dažnai pamirštame, kad to, ko norime dabar, nebūtinai norėsime rytoj. Jei nebus realių veiksmų, nepadės nei viso psichologijos skyrelio knygyne perskaitymas, nei brangiai kainuojantys aukščiausios klasės mokymai ar konsultacijos. Todėl neatidėliok!

Žmonės taip pat dažnai pamiršta, kad laužą įmanoma uždegti ir be degtukų. Kalbant apie įkvėpimą, tokie asmenys mėgsta laukti, kol Mūza ateis į jų namus, išvers iš lovos, aprengs, pasodins ant vienaragio ir parodys, kaip sukurti ką nors prasmingo ar susitvarkyti savo gyvenimą. Taip galima laukti laaaaabai ilgai. Tačiau ko gero daugelis prisimins bent po atvejį, kuomet įkvėpimas kilo jau pradėjus ką nors veikti, nors prieš veiklos pradžią nelabai jo ir buvo. Aš pats retai prisėdu prie straipsnio apimtas įkvėpimo. Paprastai imu rašyti, nes buvau išsikėlęs tokį tikslą, o įkvėpimas kartais aplanko nagrinėjant literatūrą arba jau parašius kelias pastraipas. Jei ne įkvėpimas, tai bent jau pozityvus afektas – šitą galima gan patikimai prognozuoti, jei artėjame prie savo tikslo.

Galiausiai, kai kam visi šiame straipsnyje aprašyti būdai gali atrodyti kaip dirbtini, neautentiški būdai įkvėpimui patirti. Iš tikrųjų, persistengus daugelis jų gali suveikti atvirkščiai, lygiai taip pat kaip užmigti sunkiausiai sekasi tuomet, kai labiausiai stengiamės tą padaryti. Kartais geriausia tiesiog atsipalaiduoti ir leisti protui pagauti įkvėpimą pačiam. Ne veltui daug gerų idėjų kyla tiesiog sėdint tualete.

Iš tiesų, Mūza mėgsta slėptis pačiose netikėčiausiose vietose. Tad, jei nusišypso laimė patirti įkvėpimą – padėkok jai. Padėkok ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Ji ką tik įžiebė tavo motyvacijos liepsną, bet, jei nenori, kad ji užgestų, teks ieškoti malkų.