Su nostalgijos ašara prisiminęs neuroanatomijos paskaitas, nusprendžiau parašyti šį straipsnį apie kelias įdomybes, susijusias su savikontrolės procesais, vykstančiais smegenyse. Šiame straipsnyje nerasi daug atsakymų į klausimus, kaip pagerinti savikontrolę, tačiau:

1. Geriau suprasi, kaip veikia savikontrolė.
2. Sužinosi keletą įdomių faktų apie smegenyse vykstančius procesus, susijusius su savikontrole.

O pradėsiu nuo to, kur smegenyse gyvena pagrindiniai su savikontrole siejami procesai (pagal Inzlicht et al., in press). Žvilgtelėk į paveiksliuką:

Svarbiausios smegenų struktūros, siejamos su savikontrole pagal Inzlicht et al (in press)

Turbūt paveikslėlyje pastebėjai, kad nėra vienintelės dalies, atsakingos už savikontrolę. Tačiau visos yra būtinos, kad savikontrolė veiktų. Paimkime pavyzdį, kad būtų aiškiau, kaip šios dalys veikia. Tarkim, tau reikia parašyti rašto darbą:

1. Pirmiausia, bent jau mintyse susikuri planą, kaip jį parašysi. Šio plano sukūrimo ir vykdymo darbai daugiausiai vyksta dorsolateralinėje prefrontalinėje žievėje.
2. Deja, yra daug smagesnių veiklų, nei rašto darbo rašymas, ir ne už ilgo jos vilioja tave atsipūsti. Norint šioms veikloms atsispirti, reikia pirmiausia pastebėti, kad jos prieštarauja tavo tikslui. Tą leidžia padaryti dorsalinėje priekinėje lanko žievėje vykstantys procesai. Jie yra tartum policininkas, kuris atidžiai stebi, ką darai, ir sušvilpia, kai rengiesi pažeidinėti taisykles.
3. Tačiau vien konflikto pastebėjimo neužtenka. Reikia ir aktyviai slopinti arba keisti elgesį. Todėl tau prireiks ventrolateralinės prefrontalinės žievės, jeigu nori slopinti ar pakeisti savo elgesį. Pavyzdžiui, ši dalis įsijungs, jeigu norėsi slopinti mintis apie viliojančius socialinius tinklus arba ištraukti save iš jau vykstančio naršymo socialiniuose tinkluose. Jei įsivaizduotum, kad tavo kūnas bei mintys yra karieta, traukiama arklio – tuomet ši smegenų dalis būtų vadeliotojas, kuris nukreipia tą arklį, o kartu ir karietą, reikiama kryptimi.

Taigi, gerai savikontrolei reikalingas visų dalių geras komandinis darbas (tiesa, yra ir daugiau sąlygų, pavyzdžiui, tinkamai veikianti atmintis). O kas atsitinka, jeigu kuris nors komandos narys tinkamai nefunkcionuoja?

Fiziniai pažeidimai

Viena iš sunkiausių ir įžymiausių prefrontalinės žievės traumų įvyko geležinkelio darbuotojui Phineas Gage 1848 metais. Nelaimingo atsitikimo metu geležinis strypas kiaurai pervėrė jam galvą, pažeisdamas kairę prefrontalinę žievę. Neįtikėtina, tačiau vyras išgyveno. Tiesa, ne be pasekmių.

Nelaimės momento modelis (kairėje) ir mūsų herojus Phineas Gage su jo galvą pervėrusiu strypu rankoje (dešinėje)

Pagal Gage daktaro liudijimus, jo elgesys smarkiai pasikeitė. Prieš nelaimę Gage buvo apibūdinamas kaip energingas, įžvalgus, atkaklus žmogus, besistengiantis įvykdyti visus savo planus. Po nelaimės jis tapo nekantrus, negebantis priimti patarimų ir apribojimų, nesutampančių su jo troškimais, kaprizingas. Nors kartais jis ir gebėdavo pademonstruoti užsispyrimą, dažnai vieną ateities planą keisdavo kitas, net nepradėjus vykdyti pirmojo. Jo darbdaviai, prieš nelaimę Gage matę kaip patį gabiausią bei efektyviausią iš savo darbuotojų, nepriėmė jo atgal į darbą – asmenybės pokyčiai buvo tiesiog per dideli (Harlow, 1868).

Nors liudijimų apie Gage būklę tolimesniame gyvenime išlikę nedaug, panašu, kad vėliau jo būklė pagerėjo. Vėliau jis netgi septynis metus dirbo šešių arklių karietos vadeliotoju (Kean, 2014). O tą žmogui su sutrikusia savikontrolę padaryti būtų pakankamai sunku.

Šis atvejis gerai iliustruoja du dalykus, kuriuos šiai dienai žinome apie smegenis:

1. Prefrontalinės žievės pažeidimai gali pabloginti gebėjimą slopinti impulsus ir gebėjimą planuoti.
2. Smegenys pasižymi plastiškumu – pažeistų smegenų dalių funkcijas bent dalinai gali perimti kitos smegenų dalys. Būtent dėl smegenų plastiškumo po insulto ar smegenų traumų daliai žmonių pavyksta atgauti prarastus įgūdžius.

Paminėjau smegenų pažeidimus. O kaipgi yra su psichikos sutrikimais?

Psichiniai sutrikimai ir savikontrolė

Štai ką įdomaus gali rasti Rosenberg ir Kosslyn (2011) knygoje apie psichikos sutrikimus:

• Įdomu tai, kad kai kurių sutrikimų atveju minėtos smegenų dalys yra mažesnės, nei sveikų žmonių. Pavyzdžiui, hiperaktyvumo bei dėmesio sutrikimo, ribinės bei antisocialios asmenybės sutrikimų atvejais. O šiems sutrikimams daugiau ar mažiau būdingas negebėjimas tinkamai kontroliuoti savo emocijas bei impulsus.
• Tačiau elgesio bei emocijų kontrolės problemos susijusios ir su šių smegenų dalių aktyvumu. Pavyzdžiui, valgymo sutrikimai, depresija, autizmas, hiperaktyvumo bei dėmesio sutrikimas susiję su mažesniu prefrontalinės smegenų žievės aktyvumu, o valgymo sutrikimai dar ir su mažesniu dorsalinės priekinės lanko žievės aktyvumu.
• Svarbu ir tai, kaip vyksta komunikacija tarp įvairių smegenų dalių. Viena iš medžiagų, kuri užtikrina sklandų signalo perėjimą iš neurono į neuroną (taip vadinamos smegenų ląstelės) yra dopaminas. Tiek šizofrenija, tiek hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra siejamas su sutrikusia dopamino veikla, tačiau šizofrenija labiau siejama su jo pertekliumi, o hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimas – su jo trūkumu prefrontalinėje žievėje.

Taigi, ten, kur randamos problemos su savo elgesio bei emocijų kontrolę, dažnai randami ir pakitimai smegenų dalyse, susijusiose su savikontrole. Tačiau tai nereiškia, kad savikontrolę galima „taisyti“ tik „taisant“ smegenis (pavyzdžiui, vaistais). Elgesio bei minčių pokyčiai taip pat gali skatinti pokyčius smegenyse. Pavyzdžiui, šiame savo straipsnyje esu minėjęs, kad meditacija yra susijusi su geresne dorsalinės priekinės lanko žievės veikla.

Deja, mūsų visuomenėje populiariau griebtis vaistų ir kitų psichiką veikiančių medžiagų. O kaip jos veikia smegenis ir savikontrolę?

Vaistai, alkoholis ir savikontrolė

Daugelis psichiką veikiančių vaistų ir medžiagų veikia gerindamos arba blogindamos komunikaciją tarp smegenų ląstelių. Pavyzdžiui, patyrinėkim gana populiarius vaistus, kuriuos skiria vaikams, turintiems hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimą (Ritalin). Įdomu tai, kad jie yra STIMULIUOJANTYS, kas iš pirmo žvilgsnio neatrodytų racionalu. Jų poveikis panašus į kokaino, tačiau atsiranda kiek lėčiau (Rosenberg & Kosslyn, 2011). Kam stimuliuoti kažką, kas ir taip per daug aktyvus?

Problema yra ta, kad šių vaikų prefrontalinė žievė negali pasigirti dopamino pertekliumi, dėl to kenčia impulsų valdymas. Ritalinas priverčia dopaminą ilgiau išbūti tarpląstelinėje erdvėje, kas kompensuoja jo trūkumą, o tai leidžia sėkmingiau valdyti savo impulsus. Taigi, vaistai leidžia sutvarkyti ydingą komunikaciją tarp neuronų.

Kad ir kaip tai gražiai skambėtų, yra bėda: dažniausiai vaistai malšina simptomus, tačiau nesprendžia problemų. O kalbant apie stipresnius vaistus ar narkotines medžiagas, gali baigtis dar prasčiau – fizine priklausomybe. Pavyzdžiui, kalbant apie tą patį kokainą (kaip jau minėjau, veikia panašiai kaip Ritalinas, tik greičiau), ilgainiui smegenys gamina vis mažiau dopamino natūraliai, pačios savaime. O kad per daug neišsiplėsčiau ir prieičiau prie esmės, tiesiog perleisiu mikrofoną mr. Mackey iš South Park’o:

Grįžtant prie savikontrolės, turbūt pats efektyviausas būdas laikinai ją išjungti yra alkoholio vartojimas. Štai kaip alkoholis veikia tavo savikontrolę:

• Pradėjus gerti padidina norepinefrino (kaip ir dopaminas, ši medžiaga padeda signalams pereiti iš vieno neurono į kitą) kiekį, kuris yra susijęs su impulsyvumo padidėjimu (Gowin, 2010).
• Sumažina prefrontalinės žievės aktyvumą (Kähkönen et al., 2003). Jau žinai to pasėkmes – mažėja gebėjimas kontroliuoti impulsus.

Tad vienas iš būdų sužinoti, koks žmogus būtum be savikontrolės, yra gerai prisilupti.

Visgi pabaigai vėl pacituosiu mr. Mackey iš South Park‘o:

Alcohol is bad. M’kay?

Smalsiems:

• • Prefrontalinė žievė yra viena iš vėliausiai baigiančių subręsti smegenų dalių – tai įvyksta daugmaž ties dvidešimtais gyvenimo metais (Gogtay et al., 2004). Greičiausiai tai yra viena iš priežasčių (tačiau tikrai ne vienintelė), kodėl jaunystėje padarome tiek nesąmonių ;) Todėl, jaunieji skaitytojai ir jų tėveliai – kantrybės!

• • Šiame straipsnyje gali daugiau paskaityti apie Phineas Gage (angliškai).

• O šitame straipsnyje yra augiau informacijos apie tai, kaip alkoholis pakeičia smegenų veiklą (angliškai).

Literatūra

Gogtay, N., Giedd, J. N., Lusk, L., Hayashi, K. M., Rapoport, J. L., Thompson, P. M., et al. (2004). Dynamic mapping of human cortical development during childhood through early adulthood. Proceedings of the National Academy of Sciences, 101, 8174–8179. Paimta iš: http://www.pnas.org/content/101/21/8174.full

Gowin, J. (2010). Your brain on alcohol. Is the conventional wisdom wrong about booze? Psychology Today. Paimta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/you-illuminated/201006/your-brain-alcohol

Harlow, J. M. (1869). Recovery from the passage of an iron bar through the head. Boston: David Clapp & Son. Paimta iš: https://legacy.countway.harvard.edu/menuNavigation/chom/warren/exhibits/HarlowBMSJ1860.pdf

Inzlicht, M., Berkman, E., & Elkins-Brown, N. (in press).The neuroscience of „Ego Depletion“ or: how the brain can help us understand why self-control seems limited. In E. Harmon-Jones & M. Inzlicht (Eds.), Social Neuroscience: Biological Approaches to Social Psychology. New York: Psychology Press. Paimta iš: http://michaelinzlicht.com/publications/articles-chapters/

Kähkönen, S., Wilenius, J., Nikulin, V. V., Ollikainen, M., & Ilmoniemi, R. J. (2003). Alcohol reduces prefrontal cortical excitability in humans: a combined TMS and EEG study. Neuropsychopharmacology, 28, 747-754. Doi: 10.1038/sj.npp.1300099

Rosenberg, R. S., & Kosslyn, S. M. (2011). Abnormal psychology. New York: Worth Publishers.