Norime to ar ne, aplinka turi daug įtakos tam, kuo tikime, ką darome ir, deja, ko norime. Ypač tada, kai klausimai „Kas aš esu?“ ir „Ko noriu iš gyvenimo?“ dar nėra tvirtai atsakyti. Aplinka siūlo daugybę norų, kuriuos įgyvendinus dažnai liekame su tuštumos ir beprasmybės jausmu, o ne su laukta laime ir sielos ramybe. Kaip „neužsikrėsti“ svetimais norais? Atsakymo į šį klausimą paieška – šiame straipsnyje.

Apie šią temą užsimena ankstesniame mano straipsnyje minėtas V. Franklis:

Joks instinktas nesako jam (žmogui), ką jis turi daryti, ir jokia tradicija nemoko, ką reikėtų daryti; kartais jis pats nežino, ką norėtų daryti. Tad jis arba nori daryti tai, ką daro kiti žmonės (konformizmas), arba daro tai, ko nori kiti žmonės (totalitarizmas).

Taigi, iškyla dvi problemos:

• Kai nežinai, ko nori ir išbandai kitų sukurtus vaidmenis vieną po kito.
• Kai pasirenki saugesnį kelią ir tiesiog atlieki tai, ko iš tavęs tikisi artimieji, bendraamžiai ar visuomenė.

Abi problemas laikau motyvacijos pusfabrikačiais. Motyvacijos pusfabrikatis – tai artimiausioje aplinkoje jau egzistuojantis vaidmuo, kuris apibrėžia, ko reikia norėti ir kaip pasiekti to, ko reikia norėti. Motyvacijos pusfabrikačiu taip pat galima laikyti visas įvaizdžio detales, susijusias su tuo vaidmeniu – daiktus, aprangą, kalbėjimo manierą ir pan. Motyvacijos pusfabrikačiai palengvina savęs ieškančių žmonių gyvenimą – tereikia išbandyti vieną vaidmenį po kito, kol rasi sau tinkamą. Tikiu, kad tai gali skambėti neaiškiai, todėl netrukus pereisiu prie pavyzdžių.

Motyvacijos pusfabrikačiai

Motyvacijos pusfabrikačiai labai vilioja tuo, kad leidžia trumpam pabėgti nuo sumaišties viduje. Jie siūlo gyvą pavyzdį realiame gyvenime, kuris žadina viltį, kad ir tu gali pasiekti tokią „laimę“, jeigu tik elgsiesi taip pat ar turėsi tuos pačius daiktus, kaip pavyzdys.

Tarkim, gatvėje ar kitoje aplinkoje sutinki sėkmingą žmogų. Kadangi pastaruoju metu programuotojai Lietuvoje labai paklausūs, įsivaizduokim, kad tas žmogus yra programuotojas. Girdi, su kokiu entuziazmu jis kalba apie savo darbą, kokios perspektyvos jam atsiveria ir koks laimingas jis atrodo kalbėdamas apie tai. Na, dar pastebi, kokių gražių daiktų jis turi :) Gal net pamanysi, kad jis gyvena įdomesnį ir prasmingesnį gyvenimą, nei taviškis. Jeigu tu pasitiki savo galimybėmis išmokti naujų dalykų, tikėtina, kad tau ateis mintis: „Gal ir man reikėtų mesti tai, ką veikiu su savo gyvenimu dabar, ir pradėti programuoti?“

Šioje situacijoje programuotojo vaidmenį ir matau kaip motyvacijos pusfabrikačio pasireiškimą. Štai dar keli požymiai, leisiantys tau jį atpažinti:

• Nemąstei ar beveik nemąstei užsiimti tam tikra veikla iki tol, kol nesutikai sėkmingo modelio. Arba, kalbant apie daiktus, net nesusimąstei, kad tau tokio reikia, kol neišvydai jo reklamoje ar pas kaimyną.
• Kai mąstai apie naują vaidmenį, kurį norėtum prisiimti, lengviau įsivaizduoji veiklos rezultatus, nei pačią veiklą. Pavyzdžiui, nesunkiai įsivaizduoji, kokių daiktų galėtum prisipirkti už programuotojo atlyginimą, kokiu svarbiu žmogumi galėsi jaustis, kai mokėsi gerai programuoti, tačiau kai galvoji apie veiklą, toliau už „turėtų būti smagu“ nepavyksta nueiti.
• Modelis, kuris užsiima veikla ar turi daiktą, kurio neturi, pasižymi savybėmis, kurių, jauti, tau trūksta. Pavyzdžiui, nesijauti laimingas, gerbiamas, mylimas, saugus, motyvuotas, kietas, gebantis ir pan., o tas modelis, kurį sutikai gatvėje, tau pasirodė būtent toks. Atsiranda iliuzija, kad jeigu tik darysi tai, ką daro modelis, jausiesi lygiai taip pat. Tas pats su daiktais – atrodo, kad nesijausi gerbiamu, pripažintu, kietu, madingu, mėgiamu ir pan., kol neįsigysi tam tikro daikto.

Patys savaime motyvacijos pusfabrikačiai nėra blogi ar kenksmingi. Ypač tada, kuomet prisiimtas vaidmuo tikrai tenkina tuos žmogaus poreikius, kuriuos jis tikėjosi, kad tenkins. Be to, tikiu, kad motyvacijos pusfabrikačiai yra pakankamai greitas ir naudingas būdas ieškoti savęs paauglystėje, kuomet per trumpą laiko tarpą būna išbandomos kelios subkultūros, eksperimentuojama su išvaizda, gyvenimo būdu.

Tačiau, kaip ir mityboje, kas per daug, tas nesveika. Kai motyvacijos pusfabrikačių paieška tampa vieninteliu būdu ieškoti savo gyvenimo kelio, mažai tikėtina, kad bus rastas vaidmuo ar daiktas, kuris patenkins visus tavo poreikius. To priežastis labai paprasta: visi turime unikalų poreikių derinį, o vaidmenų išbandymas yra tik aklas šaudymas, stengiantis surasti tą vienintelį vaidmenį, kuris tobulai atitinka tavo poreikių derinį. Be to, naiviai įsivaizduojame, kad patirsime stiprias, ilgalaikes emocijas, siejamas su tuo daiktu ar veikla (visai kaip rodo reklamose), nors tokie lūkesčiai retai atitinka realybę ir tik didina beprasmybės ir beviltiškumo jausmą.

Siūlau atidžiau panagrinėti savo norus. Kaip parduotuvėje naudinga paskaityti maisto produkto sudėtį, taip naudinga savęs paklausti: „O kam man tai iš tikrųjų yra reikalinga? Kodėl aš to noriu?“ Čia svarbu neapsiriboti atsakymu „nes faina visko turėti daug“, arba „nes atrodysiu kiečiau“, arba „nes bus malonu tą turėti“. Nagrinėjame toliau. O kuo tai yra „faina?“ Kokius tavo poreikius tai tenkins? Kiek ilgai tenkins? Ar to užteks? Ar verta dėl to aukoti tiek savo laiko ir energijos?

Prisipažinsiu, tokius metodus yra tekę taikyti ir man pačiam. Kiekvieną kartą eidamas į universitetą Vilniaus centre praeinu pro Gedimino prospektą bei automobilių stovėjimo aikšteles prie Katedros. Domiuosi mašinomis, todėl negaliu nepastebėti, kad šioje miesto dalyje 100 tūkstančių eurų kainuojantis naujutėlaitis, galingas automobilis nėra retenybė. Nejučiomis pats tokio užsinoriu. Ir tai, kad man asmeniškai šis noras yra tuo pačiu ir stiprus, ir tuščias, mane gąsdina. Kaip taip gali būt? Kodėl taip stipriai noriu dalyko, apie kurį net nesusimąstyčiau, neišlįsdamas iš miegamojo rajono, kur 10 metų senumo vokiška mašina jau yra kiemo pažiba?

Pirmas man į galvą šovęs atsakymas – „toks geras jausmas turėtų būti su tokia važinėti!” Nagrinėju toliau. Na, tokios mašinos gražiai blizga, gražiai skamba variklio garsas, jos greitos ir visa kita. Tik kas man iš to?

Atrandu antrą svarbią priežastį – mažai kas gali sau tokią leisti. Žinai, jei jau su tokia puikuojiesi, tai rodai savo galią, atrodai kietas, parodai, kiek daug gali sau leisti ir pan. Toliau fantazuodamas suprantu, kad 60 tūkst. žaisliuko man galiausiai nepakaktų, nes aplinkui važinėja ir geresni. Na, tai įsivaizduoju, kad važinėju su beveik pačiu geriausiu, prabangiausiu, blizgiausiu mieste (Sakau beveik geriausiu, nes geriausias superautomobilis tikrai atrodytų per tuščiai ir nepadoriai – o kas, jei žmonės gatvėje pradėtų manyti, kad aš ne kietas, o tuščias???). Kai pagalvoji, iš tiesų net nelabai svarbu, koks automobilis – svarbu, kad mano geresnis, nei kaimyno (ar bent jau neblogesnis).

Kažkur šioje vietoje ir ateina tas tuštumo jausmas, kirbėjęs kažkur giliai viduje. Na ir kas man iš to? Na taip, bus laikinai pakutenti mano savivertės jutikliai, trumpam jausiuosi esantis galingas ir pan. Bet mąstant apie tai pasidaro nuobodu. Kažkaip tuščia. Įsivaizduoju užrašą ant savo antkapio: „Jis turėjo gražią, prabangią mašiną ir kitų blizgančių daiktų“. Kažkas čia ne taip.

Taigi, mašinos yra tas pusfabrikatis, kurį man siūlo aplinka. Tačiau kaip ir visi šio straipsnio skaitytojai, aš turiu laisvę pažiūrėti į šio gaminio kainą ir sudėtį. Galiu pasvarstyti, kiek jis man bus sotus, sveikas ir skanus. Atidžiai skaityk etiketes ir tu!

Geras būdas patikrinti savo norą yra pafantazuoti, kaip sieki tikslo. Vienas tyrimas nustatė, kad ryškus tikslo įsivaizdavimas padeda atsirinkti autentiškesnius norus (Schultheiss & Brunstein, 1999). Fantazavimas apie tikslą leidžia palyginti, kiek tai, ką žada tikslas, sutampa su tuo, kas žmogui tikrai yra svarbu. Kam investuoti į veiklą daugelį metų savo brangaus laiko, jeigu galima pafantazuoti ir patikrinti, ar vien veiklos įsivaizdavimas nesukelia to tuštumos ir beprasmybės jausmo, kurį taip dažnai pajaučiame, aklai vartodami aplinkos primetamus vaidmenis?

Turėdamas mintyje fantazavimą apie tikslą nekalbu apie kelias sekundes trunkantį įsivaizdavimą apie vieną konkretų tikslo aspektą (pvz., kiek pinigų užkalsi, kai pasieksi tikslą). Minėto tyrimo metu fantazavimo užduotis truko 12 minučių, o jos metu tiriamieji atsipalaidavę klausėsi garso įrašo, padedančio labai gyvai įsivaizduoti jų laukiančią užduotį. Norint iš vaizduotės gauti naudos, pokyčius turi įsivaizduoti kuo išsamiau ir tiksliau.

Taigi, jei pamatai naują reklamą ar tavo draugas yra labai sėkmingas srityje, apie kurią anksčiau net nemąstei, neskubėk pirkti naujų daiktų ar užsiimti nauja veikla. Patyrinėk šių pusfabrikačių etiketes! Gal pasirodys, jog nori to, ko iš tikrųjų tau nelabai ir reikia. O gal tai net nesuteiktų sotumo jausmo, kaip tiems žmonėms, kurie darosi plastines operacijas, o paskui stebisi, kad išvaizdos pokyčiai neišsprendžia jų meilės ir pasitikėjimo savimi trūkumo problemų.

Kol kas aptariau tai, kaip aplinka formuoja naujus mūsų norus, kurie nėra autentiški. Įdomu tai, kad aplinka gali nuslopinti tuos mūsų norus, kurie BUVO autentiški. Taip, įmanomas ir atvirkštinis procesas, socialinėje psichologijoje vadinamas per didelio pateisinimo efektu.

Kaip pinigai ir pažymiai gali sumažinti vidinę motyvaciją?

Kartą gyveno ramybę mėgstantis dėdė Petras. Jis labai nemėgo vaikų kompanijos, kuri pavasarį kiemą po jo langais išsirinko kaip mėgstamiausią triukšmingų žaidimų vietą. Todėl kartą dėdė Petras išėjo į kiemą ir tarė vaikams: „Kaip jūs, vaikučiai, čia gražiai dūkstat, kaip aš mėgstu vaikų balsus! Žinot, ateikit ir rytoj pažaisti ir pašūkauti, duosiu kiekvienam po eurą!” Vaikai labai apsidžiaugė tokiu dėdės dosnumu, ir kitą dieną atėję dar smarkiau dūko ir dar smarkiau šūkavo. Tokiu atlygiu dėdė vaikus lepino ir kitą dieną. Tačiau jau trečią dieną jis įspraudžia kiekvienam vaikui tik po 20 centų. Nustebusiems vaikams dėdė paaiškino, kad tinkamai neįvertino savo piniginių galimybių, tačiau vis tiek paprašė jų ir toliau rinktis žaisti po jo langais. Vaikai, nors ir kiek nepatenkinti, išpildė šį prašymą. Dar po kelių dienų dėdė apgailestaudamas pasakė, kad eurų išdalino tiek, jog jų jiems paprasčiausiai nebegali duoti, tačiau vis tiek paprašė vaikų dar pažaisti po jo langais. Pasipiktinę vaikai atsakė: „Žaisti pas jus už dyką? Nė už ką, mums neapsimoka!”. Nuo tos dienos po dėdės langais vėl buvo tuščia, tylu ir ramu.

Ši istorija – pramanyta, tačiau jos centre esantis reiškinys yra išsamiai ištyrinėtas mokslininkų (Deci et al., 1999; Cameron et al., 2001). Tipinio tyrimo metu vaikas (arba suaugęs) atlieka įdomią užduotį, į kurią jis įsitrauktų be jokio atlygio, vien dėl jos pačios. Pavyzdžiui, dėlioja puzlę (dėlionę). Tačiau eksperimentinės grupės dalyviai už šią užduotį gauną materialų, simbolinį arba žodinį atlygį už įsitraukimą arba užduoties rezultatus. Kontrolinės grupės dalyviai jokio atlygio negauna. Vėliau tiriamiesiems leidžiama pasirinkti: jie gali tęsti tą pačią veiklą, arba pasirinkti kitą (atlygio niekas nebegauna). Štai kelios sąlygos, kuomet eksperimentinės grupės dalyviai greičiau meta įdomią veiklą, už kurią gavo atlygį:

1. Kai gauna žadėtą materialų atlygį už įsitraukimą į veiklą. Pavyzdžiui, saldainis už tai, kad dėlioja dėlionę.
2. Kai gauna žadėtą materialų atlygį už tai, kad gerai atlieka užduotį. Pavyzdžiui, vaikui žadamas saldainis, jei jis greitai sudėlios dėlionę, tačiau nenurodoma, per kiek laiko reikia ją sudėti.
3. Kai žadamas materialus atlygis susijęs su tuo, kaip gerai atliekama veikla ir negaunamas maksimalus atlygis. Šis demotyvuoja labiausiai. Pavyzdžiui, vaikui žadami 3 saldainiai, jei jis sudėlios dėlionę per minutę, tačiau jis sudėlioja per pusantros ir gauna tik vieną saldainį.

Manoma, kad taip įvyksta dėl to, kad kartais apie savo motyvaciją sprendžiame žvelgdami į savo elgesį. Vaikas ar suaugęs, svarstydamas apie tai, kodėl jis užsiima tuo, kuo užsiima, gali padaryti išvada, jog dėl to, kad jam už tai moka. Svarbu, kaip suvokiamas atlygis: jeigu atrodo, kad atlygis kontroliuoja ar rodo žemą tavo kompetenciją – motyvacija tai veiklai mažės.

Jei tau kilo minčių arba asociacijų susijusių su mokykla ar universitetu – puiku, kaip tik tą ir norėjau aptarti. Nors atlyginimai už nuobodžią veiklą kaip tik veikia teigiamai, o žodiniai paskatinimai didina motyvaciją ne tik nuobodžioms, bet ir įdomioms veikloms, gali pasitaikyti atvejų, kuomet prarandamas interesas sritims, už kurias vėliau duodamas atlygis ar rašomi pažymiai.

Pabandyk grįžti į mokslo laikus: kaip dažnai pasiimdavai vadovėlį į rankas per atostogas? Ypač tais atvejais, kuomet pats dalykas daugmaž buvo įdomus? O gal netgi buvo įdomių dalykų darželyje, kuriems motyvacija dingo mokyklos laikais? Aišku, iš kai kurių veiklų išaugama be išorinių pastiprinimų įsikišimo. Tačiau manau, kad retais atvejais pasitaiko, kad pasimetimą skatiną pažymių kultūra. Blogiausias scenarijus būtų toks:

• Esi žmogus, kuris yra jautrus nesėkmėms;
• Dalykas, kuris šiaip tau būtų įdomus, sekasi blogiau, nei klasiokams/kursiokams;
• Gauni pažymius, kurie atrodo kaip žemos kompetencijos toje srityje įrodymas ir jie pateikiami kontroliuojančiai („arba gauni įskaitas ir gerus pažymius, arba bus blogai“).

Ieškant atsakymų į klausimus „Kas aš esu?“ ir „Ko aš noriu?“ gali būti naudinga pasisemti įkvėpimo vaikystėje. Pamąstymui naudingą užduoti sau klausimą: „Ką mėgdavau vaikystėje veikti?“ Galbūt tai suteiks naudingų įžvalgų ir primins veiklas, kurios galėtų sužadinti tavo motyvaciją?

Apibendrinus, aplinka gali tiek žadinti motyvaciją ar norą kažko siekti, tiek ją žlugdyti. Todėl naudinga pasigilinti į savo norus – kiek įtakos jiems galėjo turėti tave supanti aplinka?

Literatūra

Covington, M. V., & Müeller, K. J. (2001). Intrinsic versus extrinsic motivation: an approach/avoidance reformulation. Educational Psychology Review, 13(2), 157-176.

Deci, E. L., Koestner, R., & Ryan, R. M. (1999). A meta-analytic review of experiments examining the effects of extrinsic rewards on intrinsic motivation. Psychological Bulletin, 125(6), 627–668; discussion 692–700. http://doi.org/10.1037/0033-2909.125.6.627

Schultheiss, O. C., & Brunstein, J. C. (1999). Goal Imagery : Bridging the Gap Between Implicit Motives and Explicit Goals. Journal of Personality, 67(1), 1–38. http://doi.org/10.1111/1467-6494.00046