Manau, kad yra galimi du atvejai, kuomet tau gali iškilti toks klausimas:

1. Tavęs visiškai nebejaudina jokia veikla ar idėja.
2. Veiklų ar idėjų, kurios tave jaudina, yra, tačiau norai kinta kiekvieną dieną, vieni norai prieštarauja kitiems ar šiaip baisu daryti didelius pokyčius gyvenime.

Pirmas atvejis yra depresijos požymis. Jei kartu stipriai išgyveni šiame straipsnyje nurodytus simptomus, būtų gerai kreiptis į savo šeimos gydytoją ar psichologą. Neapsimesiu, kad straipsniais galiu gydyti depresiją. Tačiau šį tą naudingo mano straipsnyje vis tiek rasi – kviečiu paskaityti.

Antruoju atveju kaip ir žinai, ko nori, tačiau blaškaisi nuo vieno noro prie kito, nuolatos kamuoja abejonės, gali jausti beprasmybės, tuštumos, nepasitikėjimo savimi, pasimetimo jausmą. Šioms problemoms ir skiriu šį straipsnį.

Mano straipsnyje nerasi „įžvelk savo talentą ir sukurk/atlik kažką naudingo visuomenei“, „daryk, ką mėgsti daryti ir neklausyk, ką sako kiti“ ar „paversk hobį verslu“ patarimų. Tikiu, kad jų ir taip perskaitei ne vieną. Šiuo straipsniu siekiu visai kito dalyko – kad kitu žvilgsniu pažvelgtum į savo gyvenimo krypties/prasmės paieškas, kad nusiramintum ir lengviau išeitum iš sąstingio, dažnai vadinamu „sprendimo paralyžiumi“. Tikiuosi, jog mano straipsnis suteiks daugiau drąsos imtis bet kokių pokyčių gyvenime, net jei abejonės, kurios dažnai palieka mus status quo pozicijoje, niekur nedings.

Pradėkim nuo to, kad abejonės dėl gyvenimo kelio pasirinkimo, mano manymu, yra natūralus jausmas kalbant tiek apie jaunąją, tiek apie vyresniąją kartą. Dažnai tiek pats žmogus, tiek jį supantys aplinkiniai tikisi, kad pabaigęs mokyklą jis žinos, ko nori, pasirinks tam tikrą gyvenimo kryptį, laikysis jos visą likusį gyvenimą be žvilgčiojimo į alternatyvas ir bus laimingas tą kryptį pasirinkęs. Nors vienam ar kitam žmogui pasitaiko sėkmė nugyventi tokį gyvenimą, nerealu to tikėtis iš visos populiacijos.

Štai ką girdėjau per radiją rugsėjo viduryje:  1990 m. ir vėliau gimusi karta Lietuvoje yra kitokia, nei jų tėvų. Jie yra labai savęs ieškantys, išlepę, nori 800+ eurų atlyginimo vos tik pradėję dirbti ir negeba išlaikyti darbo ilgiau, nei pusmetį. Be to, nors jie ir nori sukurti savo verslą, bet verslo pradėjimo rodikliai palyginus su kitomis šalimis yra labai nedideli. Sako, kad aplinka, kurioje mes augom, išryškino visai kitokius poreikius. Kai anksčiau pagrindinis poreikis buvo saugumas, dabar tai – savęs realizavimas, savęs suradimas.

Šis komentaras manęs nenustebino dėl kelių priežasčių. Visų pirmą, dabar turim begalę naujų galimybių, atsirado daugiau laisvės pasirinkti. Gali važiuoti, dirbti, mokytis kur nori, ką nori. Žodžio laisvė, internetas palengvina žinojimą, kad iš gyvenimo galima tikėtis daugiau, nei karjera – šeima – pensija. Tačiau tai tikrai nepalengvina kovos su abejonėmis dėl gyvenimo krypties pasirinkimo.

Įsivaizduok: tau reikia lemputės ir turi 3 minutes jai išsirinkti. Nueini į parduotuvę ir ten gali pasirinkti iš 5 galimų lempučių rūšių. Ne taip ir sunku ar ne? O dabar įsivaizduok, kad po 20 metų užėjęs į tą parduotuvę rasi 300 lempučių variantų ir turėsi tas pačias 3 minutes tai vienintelei lemputei išsirinkti. Kaip manai, ar pavyks pasirinkti optimaliausią sprendimą? Kažin. O realybėje renkamės ne lemputes, o savo likusį gyvenimą. Nenuostabu, kad tas pasirinkimas sukelia tiek streso.

Antra priežastis nuskambės kiek ironiškai – niekas nepasako, ko norėti! Apie šią problemą rašo dar V. Franklis (žymus psichiatras, išgyvenęs koncentracijos stovyklą ir rašęs apie gyvenimo prasmę) 1985 metais:

Žmonijos istorijos pradžioje žmogus prarado kai kuriuos esminius gyvūniškus instinktus, kurie lemia gyvūnų elgesį ir užtikrina jų būvio saugumą. Toks saugumas lyg rojus žmogui yra prarastas amžiams: žmogus turi rinktis. Tačiau naujesniais laikais žmogus patyrė dar vieną nuostolį, kadangi tradicijos, kuriomis jis rėmėsi, dabar greitai nyksta. Joks instinktas nesako jam, ką jis turi daryti, ir jokia tradicija nemoko, ką reikėtų daryti; kartais jis pats nežino, ką norėtų daryti. Tad jis arba nori daryti tai, ką daro kiti žmonės (konformizmas), arba daro tai, ko nori kiti žmonės (totalitarizmas).

Franklis paskutiniame sakinyje iškelia itin svarbią problemą, apie kurią daugiau kalbu straipsnyje „Ar tikrai esi savo norų šeimininkas?“. Tačiau kol kas šia citata norėjau iliustruoti štai ką: begalinė laisvė kurti savo gyvenimą yra gėris, tačiau už tai mokame kainą – turim patys nuspręsti, ko norėti. O tai nėra paprasta. Ir neturėtų būti paprasta. Netgi E. H. Eriksonas, išskyręs 8 žmogaus raidos etapus (Erikson, 1993) ir teigęs, kad tapatumo paieškos būdingos  11-20 m. amžiui, pripažino, kad šiais laikais per tokį laiką sunku atrasti savo gyvenimo kelią.

Taigi, išsiaiškinom, kad abejonės dėl gyvenimo krypties pasirinkimo taip lengvai nepraeina ir tai yra normalu. Greičiausiai daugeliui vis tiek nepraeis klausimas – „o ką daryti, kad tų abejonių atsikratyčiau?“ Problema, mano manymu, yra ne tai, kad sunku rasti atsakymą šiam klausimui. Problema slypi pačiame klausime. Man jis skamba kaip kažkas panašaus į „kaip atsikratyti kritiško mąstymo?“ arba „kaip atsikratyti jausmų?“

Asmeninis tobulėjimas šiais laikais, mano manymu, yra per daug romantizuotas. Atrodo, apsilankysi keliuose seminaruose, perskaitysi kelias knygas ir jau žinosi, ką tau reikia gyvenime padaryti, kad pagaliau atrastum vidinę ramybę, balansą ir laimę. Tačiau tai nėra realu: jeigu visą gyvenimą buvai žmogus, kuris linkęs abejoti viskuo – tiek aplinkiniais, tiek savimi, per dieną ar savaitę tos abejonės niekur neišnyks. Tokiems įpročiams keisti reikia daug darbo. Todėl aš siūlau kitą taktiką: klausti ne kaip atsikratyti abejonių, o kaip su jomis „susidraugauti“.

Susidraugauk su savo abejonėmis!

Įsivaizduok, kad viduje turi vidinį kritiką, kuris atstovauja tavo polinkį viskuo abejoti, neužtikrintumą, nepasitikėjimą savimi, beprasmybės ir tuštumos jausmą. Tikėtina, kad skirtingi žmonės turi skirtingo stiprumo vidinį kritiką. Jeigu „nežinau, ko noriu“ problema tau yra aktuali, greičiausiai tavo kritikas yra gerokai didesnis ir įtakingesnis, nei kitų žmonių. Be to, jį ir sunkiau patenkinti, nei kitus kritikus. Praeitame straipsnyje minėjau, kad vienu metu turime daug aktyvių poreikių. Bėda ta, kad tavo kritikas greičiausiai taiko tau labai aukštus standartus ir tikisi, kad pasirinksi tokį gyvenimo kelią, kuris idealiai patenkins visus tavo poreikius. O jei mėgini tą kritiką ignoruoti – jis būna nepatenkintas ir rėkia dar garsiau.

Tad siūlau pamėginti kitokią taktiką, kaip tvarkytis su šiuo kritiku. Pripažink jį, leisk jam kalbėti, bet nesivelk į nesibaigiančias diskusijas su juo. Rask savyje vietos savo vidiniam kritikui. Išskirk ramią vietelę, kur jis galėtų sau ramiai filosofuoti apie gyvenimo prasmę ir laimę. Tegul jis sau skundžiasi, kaip trūksta to ar ano, kaip baisu kažką keisti ar panašiai. Kol jis pilstys iš tuščio į kiaurą apie gyvenimo beprasmybę ir kurs teorijas, pagrįstas pasenusiais tyrimais (tavo vaikystės patirtimi), tu galėsi ramiai imtis to, kas tau daugiau ar mažiau priimtina, kas daugmaž „feels right“. Net nepastebėsi, kaip kritiko balsas pasidaro vis tylesnis ir tylesnis, o su patirtimi atsiranda atsakymai į tau svarbius gyvenimo klausimus.

Taigi, leisk savo abejonėms tiesiog būti. Natūralu, kad jų kyla. Netgi labiau nustebčiau, jeigu tau niekados nekiltų klausimų dėl prasmės to, ką veiki. Tik čia noriu pabrėžti svarbią mintį: ginčai ir filosofinės diskusijos su savo vidiniu kritiku nebus produktyvūs, jei gyvenime stovėsi vietoje. To priežastis labai paprasta. Jeigu veiklos niekada neišbandysi, taip ir nesužinosi, ar ji tau tinka. Net ir pati geriausia savigalbos (self-help) knyga, straipsnis ar seminaras nepadės surasti savo gyvenimo kelio, jeigu taip ir neperžengsi saugių namų slenksčio.

Kad būtų aiškiau, paimkime pavyzdį. Tarkim, Onutė dirba sėdimą darbą nuo 8 iki 17. Vidinis kritikas jai nuolatos primena, kad darbas yra pakankamai monotoniškas, beprasmiškas, o darbovietėje vyraujančios vertybės nesutampa su Onutės, todėl jai reikėtų ieškoti kito užsiėmimo. Onutė svarsto apie keletą alternatyvų, tačiau vidinis kritikas ją karts nuo karto perspėja, kad dabartiniame darbe Onutė yra saugi, o bandydama ką nors kitą ji gali patirti nesėkmę, kas būtų didelė tragedija Onutei. Vidinis kritikas ir šiaip abejoja Onutės galimybėmis ką nors pasiekti naujose srityse. Tarkim, toliau viskas vystosi pagal vieną iš dviejų scenarijų:

1. Onutė mano, kad kažkas su ja negerai. Kodėl ji nežino, ko nori? Onutė praleidžia mėnesių mėnesius besiskųsdama visiems savo darbu, tačiau viskas taip ir lieka kalbų ir pamąstymų lygmenyje. Ji įsivelia į ginčus su savo vidiniu kritiku: vieną dieną įtikinėja save, kad dabartiniame darbe ne taip ir blogai, o kitą dieną vėl svajoja apie kitą darbą. Onutė patiria daug baimės, streso ir nevilties.
2. Onutė supranta, kad tai, kas su ja vyksta, natūralu. Ji gavo vidinio kritiko signalą, kad kažko trūksta ir tą signalą priima. Savaitgaliais ji ima eksperimentuoti su kitomis galimomis veiklomis, užsiima savanoriška veikla. Deja, mūsų visų nuostabai, ji pamato, kad net ir alternatyviomis veiklomis ji nėra pilnai patenkinta, o kai kurios jai visai nesiseka. Visgi Onutė supranta, kad ir tai yra natūralu. Onutė patiria daug baimės ir streso, tačiau ji pastebi, kad jos nesėkmės nebuvo tokia jau didelė tragedija, kaip žadėjo vidinis kritikas. Be to, ji nudžiunga pastebėjusi vieną dalyką: dabar ji jau žino, ko nenori! Po ilgesnio eksperimentavimo laikotarpio Onutę randame užimant panašias į buvusias pareigas kitoje įmonėje, kurioje įgyvendinamos vertybės paprasčiausiai labiau atitinka Onutės vertybes, o vidinis kritiko balsas, girdime, skamba gerokai tyliau. Su juo jau įmanoma ramiai sugyventi. Be to, nors Onutės norai vis dar kinta kiekvieną dieną, dabar ji suvokia, be ko ji tikrai negalėtų gyventi.

Nors toks pavyzdys yra mano paties fantazijų vaisius, tikiu, kad abu scenarijai pakankamai realiai atspindi žmogaus išgyvenimus:

• Vienu atveju per daug analizuojant ir nieko nedarant;
• Kitu atveju eksperimentuojant ir po mažu atrandant savo gyvenimo kelią, nesistengiant pašalinti ar ignoruoti savo abejonių.

Mažiau kalbų, daugiau darbų!

Dabar atėjo ta straipsnio dalis, kur aš, laikydamasis savigalbos guru tradicijų, turėčiau papasakoti, kaip tau nereikėtų bijoti klaidų gyvenime, nebijoti imtis naujų iššūkių, įgyvendinti savo tikslus, labiau savimi pasitikėti ir pan. Visgi suvokiu, kad pasakymas „nebijok“ neturi stebuklingų galių ir nepanaikina giliai įsišaknijusio ryšio tarp minčių apie pokyčius ir nesėkmės baimės.

Todėl pabandom taip: bijok, bet vis tiek daryk, ką bijai daryti. Taip, keliai drebės, delnai prakaituos, trūks oro, ieškosi būdų, kaip išsisukti nuo pokyčių, tačiau neskubėk pabėgti nuo tokios situacijos. Baimė ilgainiui susilpnės, kol liks tik pakenčiamas (ar net malonus) jaudulys, toks kaip šokant į vandenį nuo olos kokį 10 kartą.

Be to, nemaža tikimybė, kad anksčiau ar vėliau padarysi klaidą ar patirsi nesėkmę. Tačiau iš klaidos išmoksi daugiau, nei iš sėkmės. Pagal žymiąją legendą, kai Tomo Edisono paklausė, kaip jam pavyko išlaikyti motyvaciją po tūkstančių nesėkmingų bandymų sukurti elektros lemputę, šis atsakė, kad jis nepatyrė tūkstančių nesėkmių – jis kaip tik sėkmingai atrado tūkstančius būdų, kurie neleidžia išrasti elektros lemputės.

Ir, žinai, nebūtina iš karto pasirinkti aukščiausią olą, nuo kurios šoksi į vandenį. Mano nuomone, pokyčių galima imtis mažais žingsniukais. Nebūtina iš karto mesti darbo ar studijų, kurios tau kelia abejonių. Galima kiekvieną dieną skirti šiek tiek laiko alternatyvų paieškoms. Studijuoji teisę, bet vis dažniau pagalvoji apie programavimą? Valandą ar dvi per dieną skirk mokymuisi ir bandymui programuoti arba šiaip pasiklausinėk pažįstamų toje srityje, ką jie iš tikrųjų ten daro. Nepatiks – puiku, žinosi, ko nenori. Patiks – irgi puiku, turėsi pagrįsta argumentą, jeigu nuspręsi mesti teisę ir stoti į programą, labiau susijusią su programavimu.

Taigi, vienintelis būdas sužinoti, ko nori, kas tau iš tikrųjų priimtiniausia – yra kuo daugiau patirti, išbandyti. Atsakymo į šį klausimą suradimas gali užtrukti itin ilgai, todėl geriausia, ką gali padaryti – susidraugauti su savo abejonėmis ir tiesiog mėgautis tuo, ką sutinki savo gyvenimo kelio paieškose. Taip, paieškų metu gali jausti beprasmybės jausmą, nerimą dėl pokyčių, tau gali atrodyti, kad visos veiklos yra tuščios ir beprasmiškos. Tačiau beprasmybės jausmas savaime nėra blogas. Pasak Franklio,

Tai veikiau ne neurozės požymis ar simptomas, o, sakyčiau, asmens žmoniškumo įrodymas.

Svarbu, kaip tą jausmą priimsi – ar kaip kažką, ko reikia atsikratyti, ar tiesiog kaip ženklą, primenantį tau, kad dar norisi keleto pokyčių gyvenime.

Smalsiems

• Ieškantiems skaitinių apie gyvenimo prasmę, rekomenduoju: Frankl, V. E. (2008). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. Skaičiau du kartus, gėris :)
• Jei neskaitei mano straipsnio „Kodėl svarbu pradėti nuo savo poreikių ir vertybių pažinimo“, paskaityk. Ten daug rašau apie tai, kaip susigaudyti savo noruose.

Literatūra

Erikson, E. H. (1993). Childhood and society. London: W. W. Norton & Company

Frankl, V. E. (2008). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.