Kelios mintys apie pasitikėjimą savimi ir savęs priėmimą

Atrodo, kartais žinai, ko nori, žinai, kaip to pasiekti, tačiau pereiti prie veiksmų sukliudo baimė. Gal man nepavyks? Gal tai skirta tikrai ne tokiems žmonėms, kaip aš? Gal tiesiog apsikvailinsiu ir tiek? Dažna to priežastis – tai, ką daugelis vadina pasitikėjimo savimi trūkumu.

Informacijos šia tema internete tikrai netrūksta. Įdomumo dėlei suvedu į google „inspirational quotes“ ir paspaudžiu „vaizdai“. Peržiūriu dvi pirmas eilutes, į kurias mano ekrane telpa 12 gražių paveikslėlių su citatomis. Bent du iš jų galima tiesiogiai sieti su pasitikėjimu savimi:

follow your dreemsatsisiųsti

Pusė likusių paveikslėlių irgi netiesiogiai siejasi su pasitikėjimu savimi. Be to, ruošdamas informaciją šiam straipsniui susidūriau su daugybe neblogų mokslinių ir populiariosios psichologijos šaltinių šia tema, kuriuos išsamiau pristatau šio straipsnio gale. Žodžiu, tikrai esu ne pirmas ir ne paskutinis, rašantis apie pasitikėjimą savimi.

Tačiau ne be reikalo apie šią tema tiek rašoma. Juk labai supaprastinta žmogaus motyvacijos schema atrodytų taip:

schema

Todėl ne veltui internetas mums stengiasi padėti primindamas: „tikėk savimi!“

Tačiau bėda ta, kad citatos, įkvepiantys straipsniai ir motyvuojantys vaizdo įrašai veikia gal kokias kelias minutes, kurioms praėjus mes pamažu vėl grįžtame prie įsisenėjusio įpročio abejoti savimi. Taigi, pabandykime pažvelgti į šią problemą giliau. Iš kur atsiranda pasitikėjimas savimi?

Pirmiausia reikia atskirti:

  1. Pasitikėjimas savimi arba savivertė (angl. self-esteem) – tai visapusis žmogaus savęs vertinimas arba savosios vertės pojūtis (Myers, 2008). Tai subjektyvus suvokimas, kiek esame geri, gražūs ir protingi, kuris nebūtinai atitinka tikrovę. Čia randame du kraštutinumus – liguistą savęs nuvertinimą (dažnai depresijos atveju) bei narcisizmą.
  2. Tuo tarpu saviveiksmingumas (angl. self-efficacy) – tai pojūtis, kad esame kompetetingi ir veiksmingi (Myers, 2008). Pvz., žmogus gali turėti nedidelę bendrą savivertę, tačiau jaustis vertingas ir gabus šachmatų žaidėjas.

 

Saviveiksmingumas keičiamas lengviau, nei bendra savivertė. Kas jį formuoja? Tą aprašė A. Bandura (1994)(pradedant mažiau svarbiais, baigiant svarbiausiais veiksniais):

  • Emocijos ir kūno pojūčiai. Žmonės mažiau pasitiki savimi, kai jaučia fizinę ir emocinę įtampą. Tad vienas iš siūlomų būdų padidinti saviveiksmingumą tam tikroje srityje– streso mažinimas.
  • Įtikinėjimas. Tai tavo socialinė aplinka, straipsniai, vaizdo įrašai ir reklamos, įvairiomis formomis sakantys: „tu gali!” Deja, mūsų socialinė aplinka žymiai lengviau sugriauna mūsų saviveiksmingumą, nei padidina. Kartais pakanka vieno „ne, tu negali“, kad būtų sugriautas kompetencijos tam tikroje srityje jausmas, ypač jei tą išgirstame iš mums svarbaus žmogaus lūpų.
  • Modeliavimas. Daug ko išmokstame stebėdami kitus. Pavyzdžiui, kai žiūri motyvacinį video Youtube, kuriame žmogus, su kuriuo gali nesunkiai susitapatinti, sėkmingai įgyvendina kokį nors tikslą, kuris aktualus ir tau. Pradedi tikėti, kad ir tu turi savybių, kurios leis tą tikslą pasiekti. Rezultatas – greitas ir pigus įkvėpimas!
  • Patirtis. Patirta sėkmė padidina pasitikėjimą savimi. Nesėkmė – sumažina, ypač jei prieš tai saviveiksmingumas nebuvo įtvirtintas. Tiek Banduros, tiek mano, tiek daugelio kitų nuomone, sėkminga patirtis yra pagrindinis ir efektyviausias būdas tikėjimui savimi stiprinti!

Taigi, bent jau kalbant apie saviveiksmingumą, jį lengviausia pakeisti keliant realius tikslus, siekiant rezultatų, aktyviai sprendžiant gyvenimo problemas ir drąsiai susiduriant su baime suklysti. Deja, straipsnių, knygų ar vaizdo įrašų nagrinėjimas nėra efektyvus šia prasme.

Gali žinoti visus psichologinius veikimo mechanizmus, kokie tik yra, tačiau kol jų neišbandysi praktiškai, rezultato nebus.

Kalbant apie bendrą savivertę, jos reikšmė žmogaus psichologinei gerovei kartais yra pervertinama. Pavyzdžiui, Amerikoje kurį laiką buvo populiari nuomonė, kad, nepriklausomai nuo vaiko elgesio, nuopelnų ir pasiekimų, jis turėtų būti giriamas už tai, koks jis yra, jokiu būdu nekritikuojamas. Buvo tikima, kad didesnis pasitikėjimas savimi turėtų pagerinti mokymosi rezultatus, sumažinti žalingų įpročių paplitimą ir pan. Deja, išsami mokslinių tyrimų apžvalga parodė, kad pasitikėjimas savimi greičiau skatina narcisizmo tendencijas, o ne geresnius vaiko pasiekimus (Baumeister, Campbell, Krueger, & Vohs, 2003). Taip, vaikai tikrai labiau pradeda mylėti save, tačiau pradeda mylėti taip, kad jų pačių neetiškas, destruktyvus ir neracionalus elgesys jiems nebekelia jokio rūpesčio… Tai kaip gi tada reikėtų žiūrėti į banalią frazę „mylėk save?“

kabina

„I’m pretty. You’re pretty. What do you say we go home and stare at each other?“ – Johnny Bravo

Kaip suprasti teiginį „mylėk save?“

 

Bėda yra ta, kad meilė sau dažnai suprantama ne taip, kaip ji buvo apibrėžiama pasitikėjimo savimi revoliucijos pradžioje. Neretai kyla nesusipratimas, jog „mylėk save“ reiškia asmeninį apsileidimą, savo ydų aukštinimą ar šiaip tinginiavimą. Tačiau C. Rogers, kuris gali būti laikomas meilės sau judėjimo pradininku, kalbėdamas apie besąlyginį savęs priėmimą, kalbėjo visai ne apie tai.

Jis veikiau kvietė mus tiesiog pripažinti, kad visos mūsų neigiamos emocijos, ydos, žalingi įpročiai, negeidžiami bruožai yra savojo  dalis (Rogers, 1961). Jis siūlė priimti žinią, kad turime tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių, kartu nekaltinant savęs už pastarąsias. Pripažinę savo neigiamas asmenybės tendencijas mes pasiliekame sau teisę pasirinkti, kaip tos tendencijos bus išreiškiamos. Tik tuomet galime jas išreikšti mažiau destruktyviais būdais.

Taigi, mylėti save tokį, koks esi, reiškia pripažinti, jog turi trūkumų (arba: esi žmogiškas), tačiau suprasti, kad vis tiek esi vertingas bei gali būti mylimas. Kitaip tariant, sakinyje „tu esi vertingas, su sąlyga kad <…>“ Rogers nubrauktų antrąją jo dalį.

Tą galime palyginti su tėvų meile vaikui. Paprastai tėvai myli vaiką, nepaisant pastarojo trūkumų. Tačiau vaikai ne visuomet prieina prie tokios išvados, kai susiduria su sąlygišku tėvų elgesiu. Dažnai tėvų šiluma ir teigiamas įvertinimas būna labai sąlygiškas: jei vaikas elgiasi taip, kaip pridera, jis pagiriamas. Jei ne – apšaukiamas. Konstruktyvią kritiką nesunku paversti žinute „tu esi nieko vertas“, kas ilgainiui gali virsti į įsitikinimą „su manim kažkas negerai“ (gerą straipsnį apie tai, kaip auginant vaikus to išvengti, rasi čia). Su sąlyginiu priėmimu vėliau susiduriame mokykloje, bendraamžių grupelėse. Deja, kai kurių gyvenimuose taip ir neatsiranda žmogus, kuris gebėtų ją/jį priimti bei mylėti besąlygiškai.

Kitas scenarijus mūsų savivertei gerokai palankesnis. Jeigu žmogus pajunta, jog gali būti priimamas bei mylimas besąlygiškai, įvyksta tai, ką būtų galima pavadinti esmine geros savivertės sąlyga: visa tai, ką jaučia viduje, jis mato kaip jam priklausančia visumą, kuria jis iš esmės gali pasitikėti ir remtis. Aplinkinių pripažinimas tampa nebebūtinas savo vertės jausmui įtvirtinti. Toks žmogus dabar jausis patogiai, priimdamas pagyras už savo nuopelnus, jam nereikės įrodinėti savo vertės kitų sąskaita, o patyręs nesėkmę jis žinos, kad dėl jos netampa blogas žmogus ir dėl to nežlugs. Galime drąsiai pasakyti, jog jis ima pasitikėti savimi.

Taigi, žmogus turi patikėti, kad iš esmės su juo yra viskas OK, net jei jis turi trūkumų. A. Maslow tikėjo, kad šis įsitikinimas tampa savarankišku (nepriklausomu nuo aplinkinių meilės mums) tuomet, kada mus besąlygiškai priima bent vienas kitas žmogus. Tad geriausia dovana, kurį gali padaryti savo draugui, artimam žmogui ir bendrai bet kuriam žmogui – priimti jį besąlygiškai.

„O ką daryti, jei AŠ savo aplinkoje tokių mane priimančių žmonių neturiu?“ Šeimos nepasirinksi, tačiau gali rinktis draugus. Jei tik yra galimybė, susirask bendraminčių – su tarpusavio palaikymu gyvenimo iššūkiams į akis pažvelgti žymiai lengviau.

O grįžtant prie „mylėk save“ – tikrai mylėk :) Tikrai nebūtina savęs šlovinti, tačiau prisimink, kad kiekvienas gali būti mylimas nepaisant jos/jo trūkumų.

Smalsiems

  • Ko gero geriausias mano skaitytas straipsnis apie pasitikėjimą savimi yra čia. Nors autorius nenurodo šaltinių (kas mane šiaip jau erzina), iš esmės teisingai ir sklandžiai, su konkrečiais patarimais rašo apie pasitikėjimą savimi bei kaip jo įgyti.
  • http://dziaugiuosisavimi.lt/ – puslapis, kuris praktiškai ir yra vien tik apie pasitikėjimą savimi. Jis unikalus savo siūloma pasitikėjimo stiprinimo programa. Nors aprašyta ji pakankamai paslaptingai (daugiausiai apie programos subtilybes informacijos radau čia), viskas skamba gražiai: kiek supratau, tai yra žaidyba (angl. gamification) paremta motyvacijos sistema, kurioje rasi stiprų tarpusavio palaikymą, kūrybingas savęs pažinimo ir baimės klysti įveikimo užduotis. Puslapiui unikalumo prideda ir pati puslapio autorė, R. Venckutė, psichologė, kurios pasitikėjimas savimi, rodosi, veržiasi per puslapio kraštus. Tik labai nusivyliau straipsniais. Jų daug, bet, kiek man teko susidurti, tėra knygų ištraukos ir straipsnių užsienio kalba vertimai, kuriuos daugiausiai rašo R. Venckutės komandos nariai, kažkodėl vadinami bitutėmis ir daigeliais :] Geriau skaityti originalius šaltinius, tris iš jų nurodau žemiau:
  • Christophe Andre knyga „Netobuli, laisvi ir laimingi“. Pats neskaičiau, tik įsirašiau į savo „must read“ sąrašą. Kodėl? Nes autorius yra kietas psichologas (skaičiau kitą jo darbą – „Ramybė“) ir šitoje knygoj jis rašo apie pasitikėjimą savimi.
  • Nori patarimų? Suvesk google „how to develop self-esteem“ ir turėsi jų į valias. Štai du tokie puslapiai: http://www.wikihow.com/Build-Self-Confidence; http://www.wikihow.com/Develop-Self%E2%80%90Esteem. Tačiau, čia kaip ir su visais patarimais – auksinio patarimo nėra :)
  • Rogers knyga „Apie tapimą asmeniu“ yra išleista lietuvių kalba. Griebk, jei tik yra galimybė!
  • Straipsnis apie tai, kaip priimti artimą žmogų besąlygiškai: http://psichika.eu/blog/didziausia-dovana-vaikui-sveikas-saves-matymas-ir-stipri-saviverte/
  • Šiek tiek plačiau apie tai, kaip „meilės sau“ nepaversti paprasčiausiu tinginiavimu ir apsileidimu, kviečiu paskaityti čia. Lengvai skaitomas ir aiškus straipsniukas.
  • Jei perskaitei visus aukščiau paminėtus ir dar daugiau, tačiau vis tiek ieškai atsakymų, pasiūlyčiau dar šitą, pavadinimas viską pasako: „Tu viską jau žinai. Tik nežinai, kad tai viskas. Esminiai gyvenimo principai.
  • Žinai daugiau gerų šaltinių apie pasitikėjimą savimi? Pasidalink komentaruose :)

Literatūra

Bandura, A. (1994). Self-efficacy. In V. S. Ramachaudran (Ed.), Encyclopedia of human behavior (Vol. 4, pp. 71-81). New York: Academic Press.

Baumeister, R. F., Campbell, J. D., Krueger, J. I., & Vohs, K. D. (2003). Does High Self-Esteem Cause Better Performance, Interpersonal Success, Happiness, or Healthier Lifestyles? Psychological Science in the Public Interest, 4(1), 1–44.

Myers, D. G. (2008). Socialinė psichologija. Poligrafija ir informatika.

Rogers, C. (1961). On Becoming A Person. Boston: Houghton Mifflin Company.


Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau). Su Jūsų parama galėsiu daugiau laiko skirti kokybiškų straipsnių rašymui!

Become a Patron!

Share

8 komentarai apie “Kelios mintys apie pasitikėjimą savimi ir savęs priėmimą

  1. Rasa Venckutė

    Ačiū, Valtininke už įdomų straipsnį ir dziaugiuosisavimi.lt Lūšies programos paminėjimą, bet pastarąją laikyčiau ne motyvacijos sistema, bet tobulėjimo (per patirtį ir savianalizę) – sužaidybinimo (motyvacijos ir įtraukimo) – bendruomenės (palaikymo ir kartu tobulėjimo) sistema.

    Beskaitant kilo trys mintys :)

    Pirma, pasitikėjimą savimi naudinga patyrinėti ir iš A. Bandūros socialinės kognityvinės teorijos perspektyvos. Gerai įkandus šią teoriją, pasitikėjimą savimi galima stiprinti holistiškai iš visų kampų – keičiant nuostatas, elgesį ir aplinką.

    Antra, saviveiksmingumas (angl. self-efficacy) ir pasitikėjimas savimi (angl. self-confidence) taip pat (kaip ir savivertė (angl. sel-esteem)) nėra tapatūs, nors tyrimuose pirmieji du dažnai tyrinėjami tais pačiais instrumentais. Saviveiksmingumą galima keisti greičiau, bet pasitikėjimas savimi keičiasi ne taip lengvai – tad tavo pateiktą pasitikėjimo savimi ir saviveiksmingumo sulyginimą keitimosi atžvilgiu laikau ne visai tiksliu, bet čia priklauso nuo to, kuria paradigma remiamasi. Neberandu tų mokslinių straipsnių, kuriuose tai studijavau. Apskritai, mokslinių straipsnių būtent apie pasitikėjimą savimi, priešingai nei apie anuos du konstruktus yra labai mažai.

    Trečia, dėl skirtumo tarp savivertės, pasitikėjimo ir apskritai visokių panašių skirstymų: realybėje retai pasitikėjimas savimi ir savivertė toje pačioje srityje (taip, savivertė irgi galima būti skirstoma sritimis) ryškiau skiriasi, nes tai, kaip save vertiname, daro didelę įtaką tam, kaip mes vertinsime savo jėgas ir galimybes pasiekti tikslo. Tikro ir tvirto pasitikėjimo savimi neįsivaizduoju ne tik be savivertės (angl. self-esteem), bet ir be savęs, savo stiprybių pažinimo (angl. self-knowledge), iš kurio kyla užtikrintumas savo gabumais, būdu (angl. self-assurance). Galima priraityti ir daugiau visokių self-, bet svarbiausiu tikslu laikau ne savybių ar tikėjimų skaidymą, o holistinį, visapusišką asmenybės stiprėjimą – ji kaip gausybės besijungiančių, persidengiančių patirčių, savybių, įgūdžių, gebėjimų ir savęs vertinimų kamuolys, kuriame vieną objektą patempus, tempiasi ir kiti.

    1. Lukas Marcinkevičius Post author

      Labas, Rasa, dėkui už išsamų grįžtamąjį ryšį. Nors aš ir Valtininkas abu piešiame piešinukus savo straipsniams, iš esmės rašome panašiai ir dalinamės vienas kito straipsniais feisbuke, visgi esame du skirtingi asmenys – Martynas (valtininkas.lt) ir Lukas (protoarchitektas.lt). Man taip pat norisi atsiliepti į tavo tris mintis:
      1) Tikrai naudinga patyrinėti iš A. Banduros teorijos perspektyvos, būtent todėl ir citavau jį kalbėdamas apie saviveiksmingumo formavimosi veiksnius. O kalbant apie jo reciprokinį determinizmo modelį (ryšys tarp nuostatų(asmenybės), elgesio ir aplinkos), tai jis tikrai kietas, tik jaučiu, kad tikrai nesu tiek jį išsinagrinėjęs, kad galėčiau žmonėms keliomis pastraipomis įdomiai paaiškinti, kaip jį pritaikyti praktiškai. Gal tokių rašinių ar idėjų turi tu? Manu būtų naudinga tiek man, tiek skaitytojams.
      2)Nagi, negi tikrai taip neaiškiai rašau savo straipsnius? :D Cituoju save: „Pirmiausia reikia atskirti:1) pasitikėjimas savimi arba savivertė (angl. self-esteem) – tai < ...> 2) tuo tarpu saviveiksmingumas (angl. self-efficacy) – tai < ...> Saviveiksmingumas keičiamas lengviau, nei savivertė“ Aišku, pripažįstu, kad vėliau gali pasidaryti neaišku, nes pakalbu apie tai, kaip padidinti saviveiksmingumą, šiek tiek pakalbu apie tai, kaip galima persistengti su savivertės ugdymu, ją neteisingai supratus, o po to pereinu prie savęs priėmimo, savivertę kaip ir pamiršdamas. Gal man tiesiog reikėjo kur nors pridurti, kad pats manau, kad prasmingiau rūpintis saviveiksmingumu ir savęs priėmimu, kadangi abu yra susiję su geresne saviverte. Gerės situacija su pirmais dviems, pasitaisys ir savivertė. O su self-confidence moksliniu apibrėžimu nesu susidūręs, tad tikrai neįsivaizduoju, kuo jis skiriasi nuo self-esteem.
      3)Iš esmės pritariu šitai minčiai. Praktiniu požiūriu tikrai turėtų būti tik visapusiškas asmenybės stiprėjimas. Kita vertus, straipsniuose ir šiaip diskutuojant tą visumą skaidyti į dalis visai patogu supratimui :)

      1. Rasa Venckutė

        Atsiprašau už supainiojimą, Architekte.

        „Gal man tiesiog reikėjo kur nors pridurti, kad pats manau, kad prasmingiau rūpintis saviveiksmingumu ir savęs priėmimu,“ – tikrai taip, nes nebuvo paaiškinta, kodėl rašydamas apie pasitikėjimą savimi, staiga jį palieki ir šoki prie saviveiksmingumo.

        Ačiū už įdomų straipsį ir sėkmės toliau rašant!

        1. Danielius Goriunovas

          Aš tik įsiterpsiu, bet pusės žodžių, ką jūs čia kalbate nesupratau. …Ir tai man labai patinka! Ir Banduros pavardę kaip tik skaitomoje knygoje apie psichologiją mačiau. Ačiū už susuktas smegenis ir įdomius pastebėjimus. :-D

  2. Mi

    Šaunuolis, aktualias temas nagrinėji, tik….
    Tik jeigu esi tikras Proto architektas ir nori sužinoti kaip jis veikia tai ne ten ieškai informacijos… Nusigręžk nuo visagalio googlo ir atsigręžk į savo vidų. Stebėk kas tave motyvuoja, kaip kyla emocijos, mintys, veiksmai …. Ir tu suvoksi tai ko niekados neišgooglinsi, tiksliau sakant gal ir išgooglinsi, bet net ir 100 kartų perskaitęs taip nesuvoksi. Ten yra žymiai išsamesnė, gilesnė, pirmapradė informacija ir tik nuo tavęs priklauso ką sugebėsi įžvelgti. O savo įžvalgomis pasidalink su mumis – ir tai bus daug įdomiau negu skaityti gerai sukaltą referatą. Bet kokiu atveju visokeriopos sėkmės, o tavo piešinukai labai labai smagūs ;-)

    1. Lukas Marcinkevičius Post author

      Labas, labai įdomus komentaras. Tiesa sakant, esu didelis introspekcijos mėgėjas ir visiškai sutinku, kad atsigręždami į vidų galime suvokti tai, ko niekuomet nesugooglinsi. Kita vertus, vertinu ir žinias, kurias suteikia kiti žmonės, ilgiau už mane užsiėmę introspekcija (tokie kaip didieji asmenybės teorijų autoriai) bei moksliniai tyrimai.

      Sąmoningai renkuosi rašyti gerai sukaltus referatus. Kodėl? Viena didesnių – toks mano mėgstamas rašymo stilius. Be to, manau, kiekvienas, norintis internete rasti grynai subjektyvių, mokslo nepaveiktų įžvalgų apie žmogaus psichiką, ras ją nesunkiai. Tad nematau prasmės prisidėti prie tokių šaltinių. Tai ne vienintelės priežastys, jų yra ir daugiau. Bet šiam kartui tiek – galbūt apie tai parašysiu kažkada atskirą straipsnį :]

    2. Danielius Goriunovas

      Tik visa tai yra neapčiuopiama ir netikra. O moksliniai tyrimai, nors netikri, bet bent apčiuopiami – aprašyti, užfiksuoti.

      (Aišku, tyrimai tai tik normalių mokslininkų, o ne tarkim rusų ar kinų. Tie kažkaip sugeba nesivadovaut nė viena mokslinio pagrindimo taisykle… :)) )

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *