Paversk rutiną žaidimu: kompiuterinių žaidimų principai didesnei motyvacijai

Iki aukso trūksta dar dviejų atsispaudimų. Sidabras jau yra – atleto rankos nuo įtampos dreba, krūtinės raumenys beveik klykia: „JAU UŽTEKS!”. Paprastai tokiu momentu jis sustotų. Tačiau tarp poilsio maldaujančių riksmų galvoje prasibrauna kita, skausminga mintis. Sidabro nepakaks.

Vienas…

Raumenų skausmas jau sunkiai pakeliamas. Jis stebisi, kaip iš viso padarė tą papildomą atsispaudimą. Gal jau geriau sustoti? Bet ne, jei dabar mes savo misiją… neteks paskutinės likusios gyvybės!

Duuuuu… Kažkas blogai. Alkūnės sustoja pusiaukelėje. Raumenys atsisako dirbti. Tokia pagunda griūti pailsėti! Kūnas kaip švininis. Jis jau beveik girdi, kaip grindys kviečia atsipūsti!

Bet jei jis pabaigs atsispaudimą, gaus papildomą tašką bendroje įskaitoje, galbūt netgi galės pereiti į aukštesnę lygą.

Atletas sukaupia visus savo fizinės ir psichologinės energijos likučius. Visos kūno ląstelės pajungiamos vienam tikslui. Taip lengvai pasiduoti negalima.

Du!

Eilinė treniruotė baigta. Žinoma, tikro medalio niekas nekabins, jokių lygų nėra, o atletas viso labo smulkus pilietis, kuriam įprastos treniruotės namuose įgrisusios iki gyvo kaulo.

Bet, kai reikia papildomos motyvacijos, yra šiek tiek daugiau metodų, nei vien tik svajonės apie raumeningą ir stiprų kūną. Vienas iš tokių metodų yra žaidyba, kurią ir pristatysiu šiame straipsnyje.

Paveiksliukas su sportuojančiu katinu

Žaidyba (angl. gamification) – tai kompiuterinių žaidimų dizaino elementų taikymas kitoje nei žaidimo aplinkoje [1]Seaborn, K., & Fels, D. I. (2015). Gamification in theory and action: a survey. International Journal of Human-Computer Studies, 74, 14-31. Dažniausia žaidybos taikymo idėja tokia: pastiprinti motyvaciją veikloms, kurios savaime yra monotoniškos ir nuobodžios. Juk nėra daug žmonių, kuriem sportas, namų tvarkymas, rašto darbų rašymas būtų savaime malonūs. Tačiau, kai vidinės motyvacijos neužtenka, galima griebtis įvairių gudrybių, kurias naudoja kompiuterinių žaidimų kūrėjai.

Kelis populiarius žaidimų dizaino elementus pavaizdavau žemiau esančiame paveiksliuke:

Paveiksliukas su žaidybos elementais

Neskubant gilintis į mokslinius tyrimus (tam parašiau atskirą straipsnį), yra nemažai įrodymų, kad bent jau daliai žmonių įvairūs žaidybos sprendimai yra efektyvūs [2]Cugelman, B. (2013). Gamification: what it is and why it matters to digital health behavior change developers. JMIR Serious Games, 1(1), e3. [3]Hamari, J., Koivisto, J., & Sarsa, H. (2014). Does gamification work? – A literature review of empirical studies on gamification. In proceedings of the 47th Hawaii International Conference on System Sciences, Hawaii, USA, January 6-9, 2014. [4]Johnson, D., Detering, S., Kuhn, K. A., Staneva, A., Stoyanov, S., & Hides, L. (2016). Gamification for health and wellbeing: a systematic review of the literature. Internet Interventions, 6, 89-106. [5]Sardi, L., Idri, A., & Luis Fernández-Alemán, J. (2017) A systematic review of gamification in e-health. Journal of Biomedical Informatics (2017), 71, 31-48.. Žaidyba yra puikus instrumentas, jei:

  • Nori papildomos motyvacijos nuobodžioms, monotoniškoms ar sunkioms veikloms, bent jau iki tol, kol susiformuos įprotis jas atlikti;
  • Pritrūkai idėjų, kaip nuobodžias veiklas padaryti įdomesnėmis;
  • Nuobodžios veiklos yra per daug naudingos, kad jų atsisakytum.

Žinoma, sutinku, jog žaidyba nėra kiekvienam, o kartais ji gali tiesiog trukdyti. Dažnai galima tiesiog atsisakyti veiklų, kurios nuobodžios ir monotoniškos (tarkim, pakeisti darbą biure kuo nors kitu). Kam tęsti tą, ką šiuo metu darai tik iš įpročio ar aplinkinių lūkesčių tau? O jei veikla ir taip savaime įdomi, žaidyba nebus reikalinga.

Kita vertus, sunkiai įsivaizduoju praktišką gyvenimą, kuriame nepasitaikytų nė vienos nuobodžios ar nemalonios veiklos, kurių prireikia siekiant ilgalaikių tikslų. Tad atkaskim vaikystę, paslėptą po plonesniu ar storesniu suaugėliško nuobodumo sluoksniu, ir važiuokim toliau.

Norėčiau išbandyti… nuo ko pradėti?

 

Norintiems išbandyti žaidybą, jau dabar yra didelė pasiūla programėlių, žaidybos pagalba palengvinančių gerų įpročių formavimą. Sportas, mityba, psichologinis tobulėjimas, namų tvarkymas, finansų tvarkymas – tai tik kelios sritys, turinčios bent po keletą sukurtų žaidybos sprendimų.

Pavyzdžiui, moksliniuose tyrimuose tyrinėta Superbetter platforma leidžia augti įvairiose gyvenimo srityse. Programa leidžia susikurti savo nuotykį, tačiau galima pasirinkti ir nuotykių paketus, pavyzdžiui „Psichologinis atsparumas per 5 minutes per dieną“ arba „Savikontrolė sveikesnei mitybai“. Paketai apima įvairias misijas, „blogiečius“, kuriuos reikia įveikti (pvz., blogi įpročiai), lygių sistemas ir daug įvairių kitų naudingų elementų.

Žinoma, yra daugybė kitų žaidybą naudojančių programėlių. Išsamesnę jų apžvalgą rasi šiame straipsnyje.

Tačiau, tiesą pasakius, aš pats tokių programėlių nenaudoju, nors žaidybą mėgstu. Tiesiog man puikiai veikia ir mano paties nuo vaikystės kurta žaidybos sistema. Be to, esu įsitikinęs, kad tik paties žmogaus sau susikurtas žaidybos sprendimas bus efektyviausias, nes tik aš pats žinau, kokie „paskatinimai“ geriausiai veikia man. Taigi, jei nori išbandyti žaidybą, turi ir kitą galimybę – susikurti savo žaidybos sistemą.

Kaip susikurti savo žaidybos sistemą?

 

Esminis klausimas – kas yra tavo motyvacinė obsesija?

Pavydžiui, mane užveda laipsnių sistema, kurią galima rasti kovos menuose ir kariuomenėje. Tarkim, patobulėji toje srityje, gauni kitos spalvos diržą. Tai ir kabinu sau diržus mintyse kaip reikiant pasistūmėjęs darbuose. Gal kam nors tai būtų smulkmena, bet man tai pats smagumas. O kas motyvuotų tave, nors kitiems atrodytų kaip smulkmena? Kas tau būtų prasminga ir vertinga? Iš tokių mažų, bet reikšmingų detalių ir susidės tik tau pritaikyta sistema. Šios detalės ir bus pagrindinis tavo motyvacijos šaltinis.

Tada tereikia tas detales sujungti į vieningą sistemą, kuri tau leistų atsakyti į šiuos klausimus:

  1. Kokių veiklų nemėgsti atlikti, bet žinai, kad reikia?
  2. Ką sau skirsi pasmingo ir vertingo už tų veiklų atlikimą?
  3. Kaip tą elgesį fiksuosi? Gerus darbus rašysi ant lapo, kompiuteryje, ar mintyse?
  4. Kokios turėtų būti tavo „žaidimo taisyklės“, kad išliktum sąžininga(-as) prieš save ir neskirtum sau apdovanojimų tuomet, kai jų nenusipelnei?
  5. Kokius tikslus, misijas ar iššūkius sau kelsi?
  6. Kokias naujoves įvesi į savo sistemą, kad įkvėpimas nebūtų trumpalaikis? Kitaip tariant, ką darysi, kad žaidimo sudėtingumas ir įdomumas neatsiliktų nuo tavo progreso tam tikroje srityje?

 

Vis dar reikia pavyzdžio? Kai kūriausi savo motyvacinę sistemą vaikystėje, aš tiesiog pamąsčiau apie tai, kas man patinka kompiuteriniuose vaidmenų žaidimuose ir pritaikiau tą realybėje. Aišku, idėjų galima pasisemti ir iš kitų žmonių susikurtų sistemų. Pavyzdžiui, čia aprašau savo žaidybos sistemą, o čia radau kito žmogaus gražiai aprašytą sistemą. Tačiau vėlgi – kas puikiai tinka man, nebūtinai tiks tau.

Na, o pabaigai – palinkėjimas nepersistengti. Į ką gali išsigimti žaidybos judėjimas, puikiai pavaizduota šiame filmuke:

Smalsiems

 

Apie tai, kodėl žaidyba turėtų veiktų teoriškai, gali pasiskaityti čia (anglų kalba).


Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau). Su Jūsų parama galėsiu daugiau laiko skirti kokybiškų straipsnių rašymui!

Become a Patron!

Share

Literatūra   [ + ]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *