Ne paslaptis, kad po ilgos darbo dienos yra sunku imtis daugelio asmeninių tikslų įgyvendinimo. Dažnai tuomet neplanuotai duodam sau licenciją pailsėti ir seniai planuotas kūrybinis vakaras, sportas, sveika mityba ir visi kiti tikslai tam vakarui „teisėtai“ užleidžia vietą televizoriui, kompiuteriui, skanumynams ir kitiems malonumams. Neretai kitą dieną gailimės, kad davėme sau tokią licenciją. Kodėl taip atsitinka?

Dar ne taip seniai mokslininkai manė, kad smegenys savikontrolei turi ribotą energijos kiekį, kurį išnaudojame per daug naudodami savo valios jėgą. Visgi panašu, jog yra visai kitaip: mes PASIRENKAME pagundas vietoje tikslų, kai esame pavargę, nors, esant pakankamai motyvacijai, puikiausiai galėtume dirbti prie savo tikslų ir toliau. Štai kaip tai aiškina kintančių prioritetų, arba „proceso modelis“ (Inzlicht & Schmeichel, in press):

Kuo daugiau laiko praleidžiame dedami pastangas kontroliuoti savo elgesį, tuo labiau tų pastangų mums norisi išvengti. Kitais žodžiais tariant – mums darosi bloga nuo pastangų kontroliuojant save. Tuo pačiu metu pramogos pradeda atrodyti kaip vis patrauklesnė alternatyva.

Inzlicht ir Schmeichel daro įdomią prielaidą: taip motina gamta evoliucijos pagalba pasirūpino, jog turėtume mechanizmą, leidžiantį tinkamai išnaudoti resursus. Jis skirtas tam, kad, viena vertus, nenaudotume per daug jėgų elgesiui, kuris už pastangas menkai apdovanoja, tačiau pernelyg greitai nemestume darbų, kurie už pastangas apdovanoja solidžiai. Dėl to naujųjų metų išvakarėse esame pilni entuziazmo nuversti kalnus ir sėdėjimas priešais ekraną atrodo kaip didžiausias laiko gaišimas, tačiau po savaitės daugiau prasmės randame būtent ramiam sėdėjimui prie televizoriaus/kompiuterio…

Įsivaizduok, kad tavo ilgalaikiai tikslai ir tave viliojančios pagundos yra visą laiką padėtos ant svarstyklių. Kad ir kaip to norėtum, laikui bėgant jų svoris nėra pastovus. Daug dirbant prie ilgalaikio tikslo, pastangų vertė ima mažėti ir tuo metu atrodo: „Na ir kas iš to, kad kažkada už pastangas pasieksiu itin malonų man rezultatą – DABAR man sunku ir pasistūmėjau labai nedaug“. Tuo pat metu mažai prasmingos veiklos staiga įgauna prasmę ir pradeda itin vilioti. Juk užeiti į Facebook‘ą, Youtube‘ą ar kokį nors naujienų portalą taip nesunku ir taip malonu, palyginus su kokiu nors mąstymo reikalaujančio darbu! Na ir kas, kad rytoj šios veiklos tau atrodys beprasmės ir kaltinsi save, jog jomis užsiėmei. DABAR jos tau atrodo prasmingos, nes jos ir suteikia malonumą DABAR.

Ilgainiui dedant pastangas į kokią nors veiklą, motyvaciją tęsti tą veiklą mažėja, o noras užsiimti kuo nors malonesniu – didėja.

Nesvarbu, kad kokia nors „kūrybinė valandėlė“ iš šalies atrodytų kaip žymiai prasmingesnis ar netgi malonesnis užsiėmimas. Kai apima nuovargis, šis užsiėmimas nebe atrodo toks naudingas ir prasmingas, kadangi apdovanojimas už veiklą yra ATIDĖTAS ir norisi veiklos, kuri apdovanotų TUOJ PAT. Daug pastangų reikalaujantis darbas tartum sukelia tunelio regėjimą, kai matai vien malonumus bei pamiršti, dėl kokio galutinio rezultato stengiesi.

Šį reiškinį galima apibūdinti ir kitaip. „Noriu“ tikslai įgauna didesnę reikšmę, o „reikia“ tikslai – mažesnę. Taip jau išeina, kad daugelio mažai prasmingų malonumų mes „norime“, o daugelį iš ties svarbių užsiėmimų darome dėl „reikia“ priežasčių. Dėl to tampa įmanoma situacija, kuomet skrolinimas internete tampa pačiu didžiausiu dienos prioritetu.

O ką galima padaryti, kad iš tiesų svarbūs gyvenimo projektai nebūtų nusverti skrolinimo internete?

Pirma – kuo mažiau savikontrolės reikalaus tavo tikslai, tuo mažiau pavargsi. Nemažai apie tai rašiau „Savikontrolė: kiek ji reikalinga?“ straipsnyje. Antra – akcentuok „noriu“ motyvaciją tavo asmeniniams tikslams. Kai konkuruoja prasminga „noriu“ veikla su neprasminga „noriu“ veikla, mažiau tikėtina, kad neprasminga veikla laimės.

Visgi žymiai lengviau pasakyti, nei padaryti, dėl to pabaigai išbandyk tokį praktišką pratimą:

1. Paskaičiuok, kiek vidutiniškai laiko per dieną praleidi veiklai, kurioje nematai daug prasmės, tačiau kuri padeda „prastumti laiką“.
2. Padalink tą laiką per pusę (būkime realistais – pailsėti irgi reikia) ir padaugink iš 365.
3. Gautą skaičių paversk į valandas ir pavadink „laikas sau“ ar kaip nors kitaip, kas tau gražiai skambėtų.
4. Dabar prisimink savo tikslą, svajonę ar šiaip kokią nors veiklą, kuriai norėtum skirti daugiau laiko. Tai gali būti netgi kelios veiklos!
5. Aprašyk, nupiešk ar įsivaizduok rezultatą, kokį turėtum, jeigu visas „laikas sau“ valandas skirtum tam tikslui ar svajonei. Gal per tą laiką būtų pasiekti net keli tikslai?
6. Kelis kartus per dieną žvilgtelėk į tai, ką užsirašei ar pavaizdavai.

Kam skirtas šis pratimas? Daugelio mūsų tikslų galutinis apdovanojimas atrodo labai tolimas. kartais net atrodo, lyg stovėtum vietoje, dėl to ir pastangos nebe atrodo naudingos. Tačiau kuo dažniau priminsi sau, kodėl sieki savo tikslo, tuo vertingesnė atrodys kiekviena minutė, praleista darbuojantis prie jo ir tuo lengviau bus atsispirti internetinio pasaulio pastangoms pavergti kelias valandėles tavo gyvenimo. O ir pats tikslas tada reikalaus mažiau savikontrolės ;)

Beje,

Ar pratimas buvo tau naudingas? Lauksiu atsiliepimų komentaruose :)

Literatūra

Inzlicht, M., & Schmeichel, B. J. (in press). Beyond limited resources: self-control failure as the product of shifting priorities. In K. Vohs & R. Baumeister (Eds.), Handbook of Self-Regulation (3rd edition). New York: Guilford Press. Paimta iš: čia

Inzlicht, M., & Schmeichel, B. J., & Macrae, C. N. (2014). Why self-control seems (but may not be) limited. Trends in Cognitive Sciences, 18(3), 127–133. doi: 10.1016/j.tics.2013.12.009