Praėjo daugiau kaip du metai nuo mano meditacijos eksperimento. Nors ir su pertraukomis, vis dar medituoju. Tik pastebėjau, kad su laiku meditacija man netampa lengvesnė. Atvirkščiai – vis sunkiau meditacijos metu išlikti dėmesingam.

Tačiau prieš kelias savaites medituodamas atradau vieną iš problemų, kurią „pataisęs“ gerokai pagerinau meditacijos kokybę. Problema mano atveju pasireiškė tuo, jog, pastebėjęs savo minčių ir vaizdinių klejones, būdingas snauduliui, labai stengdavausi save prabudinti ir grąžinti dėmesį prie kvėpavimo. Dažniausiai tai baigdavosi tuo, kad vėl netrukus pradėdavau snausti ir pasimesdavau, bandydavau susivokti, ką turėčiau daryti. Kuo labiau stengiausi nesnausti, tuo labiau nepavyko. Panašiai, kai pamiršus vardą labai stengiamės jį prisiminti, arba negalėdami užmigti labai stengiamės tą padaryti – kuo labiau stengiamės, tuo labiau nepavyksta.

Bet vieną vakarą nusprendžiau nebesistengti prabusti, o tiesiog stebėti, kas vyksta su mano dėmesiu, kai pradedu snausti. Paradoksalu, bet ne tik, kad neužmigau, bet kaip tik atgavau budrumą ir likau visiškai dėmesingas tam, kas vyksta su mano dėmesiu, kurį vėliau nesunkiai gražinau prie kvėpavimo.

Seniai žinojau apie šį principą (nors tuos du metus nesugalvojau jo pritaikyti meditacijai) – jį savo psichoterapinėje praktikoje mėgo naudoti Viktoras Franklis, kuris šiam reiškiniui davė paradoksalaus ketinimo terminą (angl. paradoxical intention). Pasak Franklio, prievarta stumiama žmogaus intencija pasiekti tam tikrą tikslą padaro tą tikslą nepasiekiamu (šį reiškinį Franklis vadino hiper-intencija). Tai ypač galioja kūno reakcijoms, kurios ne iki galo pavaldžios mūsų valiai – raudonavimas, prakaitavimas, balso drebėjimas, erekcijos sutrikimai, miegas ir pan. Kuo labiau stengiamės panaikinti simptomą, tuo jis, atrodo, labiau priešinasi. Kai leidžiame kūnui daryti tai, ką jis daro (patinka mums ar ne), „simptomo pasipriešinimas“ dažniausiai sumažėja ir jis praeina natūraliai.

Taigi, gavau progą prisiminti, kaip plačiai gali būti pritaikomas šis paprastas įrankis, apie kurį daug kas žino ar yra atradę iš savo patirties, tačiau dažnai netaiko – pamiršta, neranda progos, netiki, kad suveiks. Tačiau pabandyti juk paprastai niekas netrukdo.

Tad, kai kitą kartą raudonuosite – pabandykite išgauti kuo sodresnę prinokusio buroko spalvą.