Laimės siekimas gali prisidėti prie tavo nelaimingumo

Ko trūksta iki pilnos laimės? Dažnai bandome atsakyti į šį klausimą suformuluodami kokį nors tikslą: „Jeigu tik pasiekčiau X, tapčiau Y, draugaučiau su Z, tai tikrai bučiau laimingas!”. Ironiška, tačiau kai keliame sau tikslą siekti laimės, kartais kaip tik didiname savo nelaimingumą. Apie tokį atradimą praėjusią savaitę perskaičiau moksliniame straipsnyje, kuris man buvo tartum trūkstama detalė kelių savaičių apmąstymuose.

Iš tų apmąstymų kylanti pagrindinė mintis, ko gero, daug kam girdėta, galbūt net banali: kai nukreipiame dėmesį į dalykus, kurių neturime, pamirštame dalykus, kuriuos jau turime. Nenuostabu, kad tuomet galime jaustis prislėgti, nusivylę savimi ar gyvenimu, nepilnaverčiai ir pan. Tad, kai užsiminiau draugui apie artėjančius 26 metų gimtadienius ir jis ėmė garsiai svarstyti, kas (ne)pasiekta, iš karto prisiminiau šią paprastą tiesą. Juk yra tiek daug dalykų, neatitinkančių šiuolaikinių išpūstų standartų, bet teikiančių džiaugsmo!

Šis principas puikiai perteiktas šiame filmuke:

Savaime aišku, kad dėmesys tam, ko neturime, gali būti labai geras motyvacijos šaltinis tikslams, kurie ilgainiui galėtų įprasminti gyvenimą. Tačiau yra kita gerai žinomoma tiesa, kad balansas būtinas. Esu turėjęs klientų, kurie, tiesą pasakius, priešinosi minčiai sumažinti savo perfekcionizmą ir beprotiškai pakeltus standartus, nepaisant aiškių neigiamų emocinių pasekmių (geriau nelaimingas perfekcionistas nei laiminga vidutinybė?). Retai kada iki kraštutinimų išreikšta žmogaus savybė, įprotis ar įsitikinimas teikia daug laimės.

Tad nenuostabu, kad minėtame straipsnyje[1]Aekyoung, K., & Maglio, S. J. (2018). Vanishing time in the pursuit of happiness. Psychonomic Bulletin & Review primenamas paprastas metodas, apie kurį turbūt taip pat daug kas yra girdėjęs – dėkingumo dienoraštis. Paprasčiausias padėkojimas (Dievui, gamtai – kam nori) už 3 (ar daugiau) dalykų prieš einant miegoti gali priminti, kad bent jau dalis laimės jau yra pasiekta. Jeigu jau yra dalykų, kurie teikia laimės, tai juk neliksi visiškai nelaimingas nepasiekęs savo tikslų. Nebūna žmonių, patiriančių 100 proc. laimingumo visą parą 100 proc. savo gyvenimo dienų (bent jau aš apie tokius nesu girdėjęs). Tai gal nieko tokio, jeigu jaučiamės daugmaž laimingi ir patenkinti savo gyvenimu?

O jeigu trumpai apie priežastis, kodėl sąmoningas laimės siekimas gali didinti mūsų nelaimingumą, minėtame straipsnyje (čia rasi išsamesnę jo apžvalgą) radau aprašytas dvi. Vieną priežastį jau paminėjau – siekdami laimės žmonės dažniau atkreipia dėmesį į tai, ko neturi. Antra priežastis buvo prielaida, kurią autoriai bandė patikrinti savo tyrimų ir, rodos, patvirtino. Tie, kurie aktyviai siekia laimės, dažnai jaučia laiko trūkumą įgyvendinti savo tikslams ir dėl to jaučiasi mažiau laimingais. Autoriai taip pat svarsto, kad toks laiko suvokimas gali paskatinti žmones siekti laimės ne tokiais efektyviais būdais, pvz., greitu maistu vietoje ilgesnės vakarienės su šeima, daiktų pirkimu. Žinoma, manau būtų galima sugalvoti daugiau priežasčių, kodėl taip yra. Bet čia jau ateities tyrimams.

Apibendrinus, nesakau, kad būtina likti svajonių kalno papėdėje verčiant save džiaugtis rūku slėnyje. Tiesiog bekylant į kalną verta kartas nuo karto sustoti ir pasimėgauti vaizdu.

Share

Literatūra   [ + ]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *