Ko kūdikiai gali išmokyti apie savikontrolę

Ne kartą esu minėjęs zefyrų eksperimentą[1]Mischel, W., Ebbesen, E. B., & Raskoff Zeiss, A. (1972). Cognitive and attentional mechanisms in delay of gratification. Journal of Personality and Social Psychology, 21, 204–218 http://dx.doi.org/10.1037/h0032198, kuriame 3-5 metų vaikai turėjo pasirinkimą tarp vieno skanėsto iškart arba dviejų, kuriuos gautų, jei sugebėtų išlaukti nesuvalgę pirmojo. Visai neseniai lenkų mokslininkai panašų savikontrolės eksperimentą pakartojo su visai mažučiais vaikais (18 mėnesių amžiaus, po to tuos pačius po pusmečio) [2]Bialecka-Pickul, M., Byczewska-Konieczny, K., Kosno, M., Bialek, A., & Stepien-Nycz, M. (2018). Waiting for a treat. Studying behaviors related to self-regulation in 18- and 24-month-olds. Infant Behavior and Development, 50, 12-21. O svarbiausia, jie atidžiai stebėjo ne tik tai, ar kūdikiams pavyks atsispirti skanėsto kerams, bet ir tai, kaip mažieji elgiasi, gavę tokią užduotį.

Eksperimento metu vaikai sėdėjo ant savo globėjo kelių prie stalo, ant kurio po stikliniu gaubtu tyrėja padėdavo skanėstą. Tuomet tyrėja paprašydavo vaiko palaukti, iki kol ji grįš, po grįžimo pažadėdama minėtąjį gardėsį. Grįžus duodavo vaikui skanėstą, jeigu tik šis nespėdavo jo suvalgyti pats. Visas procesas buvo filmuojamas. Buvo analizuojamas tik tų vaikų elgesys, kurių tėvams pavyko išlikti visiškai pasyviems ir nesikišantiems šio eksperimento metu.

Taigi, koks kūdikių elgesys buvo susijęs geresne savikontrole? Pasirodo, geriausiai sekėsi vaikams, kurie nuo skanėsto nukreipė savo dėmesį į kitus dalykus. Žvalgymasis aplinkui, savo paties kūno dalių lietimas, aplinkinių objektų stebėjimas buvo stipriausiai susiję su gebėjimu atsispirti čia pat gulinčiam skanėstui.

Gal šio tyrimo rezultatas nepasirodys labai stebinantis, tačiau reikia pripažinti, kad kartais kūdikiai gudresni už suaugusius. Nori suvalgyti mažiau cukraus? Manai, kad „neturi tam valios“? Nelaikyk saldainių sau lengvai pasiekiamoje ir matomoje vietoje! Jei valia būtų tavo raumuo, kuriuo negali pasigirti, o blogas įprotis – akmuo, kurį sunkoka nešti, galbūt verta nustoti vaidinti super-herojų ir pasinaudoti karučiu (šiuo atveju – dėmesio nukreipimu)? Jei gali kūdikiai, galim ir mes.

Share

Literatūra   [ + ]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *