Kur dingsta mano laikas?

„Planavimo klaida“ – tai polinkis pervertinti tai, kiek daug galime nuveikti ir kiek laisvo laiko turėsime (Myers, 2008). Apie šį per didelės savikliovos reiškinį skaičiau jau prieš kokius penkis metus. Tikiu, jį savo kailiu patyrė arba žinojo ir dauguma šio straipsnio skaitytojų. Bet ar toks žinojimas leidžia išvengti planavimo klaidos?

Na, bent jau man tai ne. Laikas nenustoja manęs stebinti. Jis kaip ES projektų pinigai  – kažkur dingsta, nors ant popieriaus juk viskas yra. Kas tie fokusininkai, kurie pradangina laiką? Atsakymas į šį klausimą aktualus Naujųjų metų išvakarėse, kai dalis mūsų svarsto, ką nuveikė per praėjusius metus ir ką norėtų nuveikti ateinančiais.

Laiko vagis nesunku nustatyti žmonėms, kurie daug atidėlioja. Jeigu atidėlioji, pati/pats puikiai žinai, kur dingsta tavo laikas! (Atidėlioji? Skaityk čia). Tačiau pabandyk atsisakyti Facebook’o, vienos ar kitos neprasmingos veiklos ir pamatysi, kad per papildomai atsiradusį laiką vis tiek nuveiki mažiau nei planavai. Kodėl taip vyksta?

Galėčiau tęsti straipsnį su tvarkingu, punktais išvardintu sąrašu, aiškindamas, kodėl (ir dar pavadinimą kokį delfišką sukurti, pvz., „15 šokiruojančių tavo laiką vagančių priežasčių, apie kurias tu tikrai tikrai nežinojai!“), tačiau tikiu, kad mano skaitytojai geba mąstyti patys ir to daryti nereikia. Vietoje to geriau pasidalinsiu tuo, ką pats atradau apie savo laiko planavimą. Gal ką nors, ką suvokiau aš, pritaikysi ir tu!

Kur dingsta mūsų laikas?

Atradimai Rescuetime pagalba

Kompiuterinėje erdvėje pagauti laiko vagis padeda tokios programėlės, kaip Rescuetime. Jos atskleidžia tikrai netikėtų laiką siurbiančių dalykų. Pavyzdžiui, pastaruosius kelis mėnesius 24 su trupučiu valandų praleidau ieškodamas ir atidarinėdamas reikiamus dokumentus savo stacionariame kompiuteryje. O jau atsikratytas įprotis prieš dirbant „trumpam“ pasitikrinti paštą ir facebook atimdavo mažiausiai pusvalandį per dieną.

Atradimai savistabos pagalba

Labai seniai esu mėginęs rankiniu būdu vieną dieną minučių tikslumu fiksuoti VISKĄ, ką darau. Žodžiu, „Rescue time“ realiam pasauliui. Tuomet mane nustebino, kiek daug laiko sumoje užima keliavimas iš taško A į taško B, smulkūs buitiniai darbeliai (šiukšlių išnešimas, indų plovimas), valgymas. Tačiau mane dar labiau nustebino pamėginimas fiksuoti tai, ką aš REALIAI nudirbu produktyvių atostogų metu.

Štai vienos 2015m. vasaros savaitės (ką tik po bakalauro studijų baigimo) užfiksuotų veiklų sąrašas:

  • 12h kambario tapetavimui
  • 13h savanorystei
  • 10h diplomų įteikimui ir šventimui
  • 8,5h blogo kūrimui
  • 7h sportui
  • 3,5h laiko planavimui
  • 3h darbo paieškoms
  • 4h programavimo pradmenims
  • 1h vokiečių kalbos mokymuisi
  • 1h naujų idėjų galvojimui

Iš viso: 63 valandos. Savaitėje yra 168 valandos.  Miegu vidutiniškai 8 valandas per parą, vadinasi, papildomoms veikloms (valgis, tualetas, prausimasis, rengimasis, el. paštas, keliavimas, laukimas, svajojimas ir pan.) tenka 49 valandos per savaitę. Turint omeny tai, kad daugelis tokius dalykus kaip diplomų įteikimas, laiko planavimas ir remontas laiko savaime suprantamais dalykais, kurių planuojant nereikia žymėti, „pagalbinei“ veiklai skiriamas laikas išauga iki 74,5 valandų. Ir čia tik per atostogas! Neturint vaikų ir nuosavo buto! Ribojant laiką socialiniams tinklams, nežiūrint televizoriaus ir nežaidžiant žaidimų!

Kai kitą savaitę bandau planuoti laiką savo tikslams turėdamas omenyje, kad „valandų biudžetas“ yra maždaug 65 valandos, pamatau, kad planuoju padaryti gerokai daugiau nei įprastai turiu laiko.

Neturiu laiko… nebent tai būtų laiko stūmimas

Dažnai pagaunu save, kad atsisakau kokio nors susitikimo, straipsnio rašymo ar šiaip kokios nors prasmingos ar altruistiškos veiklos, tačiau laiko visados atsiranda, kai reikia peržiūrėti kokio nors įtraukiančio serialo sezoną arba susimąsčiusiam skrolinti Facebook’e. Vadinasi, laiko VISADOS yra, o „neturiu laiko“ yra tik socialiai priimtinas pasiteisinimas tingėjimui, egoistiškumui, atidėliojimui ir prastam laiko planavimui. Ak, kaip dažnai tokį reiškinį galima pamatyti pasižvalgius aplinkui!

Pinigai = laikas

Kažkada intensyviai žaidžiau internetinį pokerį  ir visai sėkmingai. Bent jau man taip atrodė. Tačiau paskaičiavau, kiek vidutiniškai „uždirbu“ per valandą. Pasirodo, ne kažin ką, kai paverčiau į atlyginimą už „etatą“. Be to, pokeris yra nemažai streso keliantis užsiėmimas, nors ir malonus. Kažin, kiek to uždarbio reikėtų gražinti po 10 metų, kai savo nuomonę apie tą stresą pareikštų sveikata? Naudinga įvertinti papildomus pajamų šaltinius pagal laiko investicijas. Ar užsiimtum tokiu „investavimu“, jeigu kas nors tau pasiūlytų tokį darbą su valandiniu atlyginimu?

Arba: žmonės taupydami pinigus mėgsta ką nors pasidaryti patys. Smagu, jeigu darymas pačiam yra malonus, bet jei tai tik taupymas, ką iš tikrųjų jie sutaupo? Tarkim, man atrodo, kad labai daug sutaupau darydamas sušius pats. Tarkim, taip elgiuosi TIK taupymo sumetimais. Tačiau kartu juk prarandu 3 valandas. Ar tikrai sutaupyti pinigai labiau vertingi už prarastą laiką?

Buvimas „čia ir dabar“ ar mazochizmas?

Puikiai žinau ir aš apie idėją, kad reikia gyventi pilnai šiuo momentu. Bet pritariu jai tik iš dalies. Ir siekiu ją įgyvendinti gal tik 20 proc. savo laiko. Taip darau sąmoningai. Kodėl?

Dažnai pateikiamas pavyzdys su bulvių skutimu arba indų plovimu. Jei skuti bulves – tai ir skusk bulves.  Tačiau jei galiu deleguoti bulvių skutimą kam nors kitam arba perkelti dalį dėmesio įdomiai audio knygai, padarysiu tą akimirksniu. Taip atsiranda daug papildomo laiko veikloms, kurių niekaip nespėčiau padaryti pilnai gyvendamas „čia ir dabar“.  Per pastaruosius kelis metus perskaičiau keliasdešimt knygų važinėdamas viešuoju transportu, stovėdamas stotelėse ir valgydamas. Tikiu, kad iš daugybės medituojančių specialistų gaučiau pylos už papildomą veiklą valgymo metu, bet asmeniškai man tai yra pats maloniausias multitaskinimas, kuriuo esu bandęs užsiimti.

Skaičiuodami valandas, skiriamas miegui, nepamirškit sapnų!

Labai ilgą laiką negalėjau apsispręsti: atsisakyti papildomų valandų miegui ar ne (suprask – anksčiau verta keltis ar ne). Galutinai atsakyti į šį klausimą man padėjo šis straipsnis, kurį rekomendavo viena mano kolegė. Jame rasi naudingų klausimų, kurie padės prasmingai panagrinėti praėjusius metus. Kadangi atsakinėdamas į vieną iš klausimų paskaičiavau ir valandas, kurias skyriau papildomoms miego valandoms, pastebėjau, kad tai buvo vienas maloniausių mano laiko praleidimo būdų (pastaraisiais metais sapnuoju itin gausiai ir įdomiai).

Didžiausias laiko vagis – nekantrumas

Kiek kartu esu pagavęs save laukiantį, kol prasidės atostogos, kol pabaigsiu mokyklą, kol pabaigsiu universitetą… Tada tai prasidės gyvenimas! Girdėjau, kad žmonės po to laukia, kol sukurs šeimą, kol suras geresnį darbą, kol sukurs nuosavą verslą, kol emigruos, kol suras kitą šeimą, kol sulauks pensijos. Tada tai tikrai prasidės gyvenimas!

Toks laukimas slepia savyje prielaidą, kad dabartinis gyvenimas, dabartinis laikas yra kažkuo nepilnavertis, o idealizuojama ateitis bus visai kitokia. Nekantrumas nukreipia dėmesį į ateitį ir trukdo prasmingai išnaudoti tas brangias akimirkas, kurias turime dabar.

Mano išvada

Bent jau mano laikas yra maždaug dvigubai brangesnis (t.y. jo dvigubai mažiau) nei man atrodo.

O kiek tau brangus tavo laikas?

P.S.

Norintys pažvelgti į laiką visai kitu kampu, pasimėgaus šiuo Miglės iš šviesu.lt straipsniu ir valtininko iliustracijomis. O norintiems išsamiau apie laiko planavimą: šis valtininko straipsnis.

P.S.S.

Šio straipsnio rašymas man užtruko dvigubai ilgiau nei tikėjausi. Ech.


Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau). Su Jūsų parama galėsiu daugiau laiko skirti kokybiškų straipsnių rašymui!

Become a Patron!

Share

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *